Kai kurie (galbūt tik patys geriausi) susitikimai virsta terapija ir gyvenimo apmąstymais. Būtent toks vakaras nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur dvi knygas – „Suokalbiai su tėvu” ir „Bevardžio sagos” – pristatė rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas V. Landsbergis.
„Suokalbiai su tėvu” (2025) – antroji bibliotekos svečio ir politiko, menotyrininko, buvusio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio pokalbių knyga.
„Kai pas Dievulį iškeliavo mama, atsirado labai spontaniškas poreikis kalbėtis. Nutarėme, kad patys globosime, prižiūrėsime, būsime su tėte, kad jis nesijaustų vienišas. Ir štai – vakaras, atvažiuoji pasisvečiuoti, išsiverdam arbatos, sėdim virtuvėj ir kalbam. Staiga suprantu – to nežinojau, aną galiu užmiršti… Įsijungiu telefoną ir imu įrašinėti. Paskui pradėjau skelbti savo „Facebook“ paskyroje, o skaitytojai – raginti, kad būtų įdomu knyga. Taip išleidome pirmą, dabar antra. Su tėvuku pajuokaujame, sakau: „Na, dar trečią“, nes kalbamės ir toliau”, – šypsosi Vytautas V. Landsbergis.
Su tėvu jau aptartas ir pavadinimas – „Nuokalbiai“, nes „jau viską iškalbėjo”.
Režisuoti Čiurlionį
Viena svarbiausių „Suokalbių” temų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
„Kaip kino režisierius manau, kad tėvukas būtų vienas geriausių konsultantų norintiems kurti vaidybinį filmą apie Čiurlionį. O pats norėjau išpešti informacijos, kuri tiktų filmui. Nes paveikslų, muzikos nefilmuosi – turi būti dramaturgija, charakteriai, įdomūs santykiai. Tėvukas pasiūlė – Čiurlionis ir jo moterys. Tikrai labai įdomus kampas, labai keistos, žavios jo mylėtos moterys. Marija, su kuria planavo ateitį, vienas kitą net vadino „diedulka“ ir „babulka“ įsivaizduodami, kaip bus seni, turės anūkų. Sutrukdė Marijos tėvas – uždraudė tekėti, esą „už tokio ubago dailininko nebūsi laiminga”. Ištekino už „teisingo vyro”, Čiurlionis vestuvėse buvo pirmasis pabrolys. Negana to, susirašinėjimas tęsėsi, toliau žaidė ir „diedulką” su „babulka”, Čiurlionį pakvietė aplankyti porai gimusios mergytės. Mano tėvas iki šiol graužiasi nagus, kad nuvažiavęs pas tą dukrą nepaprašė Čiurlionio pasiūtos ir padovanotos lėlės – būtų unikalus eksponatas muziejui, kita vertus, istorija labai gražiai prasiplečia, įgauna naują aspektą”, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.
Antra moteris – našlė Bronislawa Wolman. Globojo menininką, išsiuntė į Europą, kad pamatytų daugiau galerijų, meno.
„Čiurlionis mokė jos dukrytę Halką groti pianinu. Su ta šeimyna susidraugavo, kartu važiavo į Kaukazą. Pokštas nepokštas – Halka tapo dievaite, gimė platoniška, keista, graži meilė mokinei, papildyta nuostabiais tekstais. Ir dviprasmybė – švelnūs santykiai su mama ir dukra vienu metu. Na, o galiausiai Sofija su visu skausmu. Ypač keistas skausmas neišsaugotų Čiurlionio literatūrinių tekstų – juos atidavė Ignui Šlapeliui su leidimu daryti ką nori. Ištiko karas, be pėdsakų dingo bene vertingiausias literatūrinis palikimas. Liko vos kelios nuotrupos, iš jų tėvukas išleido Čiurlionio žodžio kūrybą. O su Sofija – be galo įdomi, dvasinė, graži meilė. Labai graži pradžia, tačiau įsiterpia baisi liga. Dėl jos mylimas, delikatus, aristokratiškas, džentelmeniškas žmogus tampa labai grubus, prikalba baisių dalykų. Toks psichikos dvilypumas tapo sunkiu išbandymu besilaukiančiai Sofijai. Galbūt todėl ji nebenorėjo liestis prie laiškų, literatūrinio palikimo. Galbūt per daug moteriai kainavo tas meilės apsivertimas”, – svarsto bibliotekos svečias.
Kaip režisierius jis įsivaizduoja ir dar vieną sceną: Čiurlionis ligoninėje, slaugos namuose, diagnozė – pamišimas. Sofija susilaukia dukrelės ir važiuoja į Lenkiją – turbūt vyrui parodyti mergytės. Tuo pat metu atvyksta ir Marija su jau paaugusia dukrele.
„Taip ir matau: atsidaro durys, staiga susitinka pirma ir paskutinė meilės su dukromis prie žmogaus, kuris jų nebeatpažįsta. Be galo subtilus, skaudus, gražus momentas”, – sako Vytautas V. Landsbergis.
Nenugalima upė
Antra itin svarbi „Suokalbių” tema – Sąjūdžio pradžia tėvo akimis. „Man buvo įdomu, kaip prasidėjo nuo slaptų architektų, gamtosaugininkų ir pan. susirinkimų, Vilniaus senamiesčio gelbėjimo akcijų ir kt. Tėvukas pasakė labai gražiai: „Sąjūdis – didelė upė, bet jos negali apibrėžti – upę apibrėžia mažieji šaltinėliai. Jei nori suvokti Sąjūdį, turi eiti būtent į juos. Tėvas šaltinėlių ieško gamtosaugoje, paminklosaugoje, etnokultūroje, minėdamas Povilo Mataičio lietuvių folkoro teatrą, Veroniką Povilionienę, Zitą Kelmickaitę. Maži šaltinėliai jungiasi, platėja: Vytautas Kernagis, „Antis“ ir t. t. Kol upė tampa nenugalima”, – teigia bibliotekos svečias.
Trečias jam itin svarbus dalykas „Suokalbiuose” – tėvo moralinis palikimas.
„Jis irgi klystantis žmogus, bet turi labai aiškias moralines nuostatas, kas gyvenime darytina, o kas ne. Kartais matau – mūsų visuomenė tarsi žino, kad egzistuoja dešimt Dievo įsakymų, bet išrinkus į valdžią nutaria apeiti, nuo kai kurių susilaikyti… Norėjau, kad abiejose pokalbių su tėvu knygose būtų tarsi moralinės elgsenos konstitucija – kokiais principais vadovautis galėtų Lietuvos pilietis, žmogus, norintis kurti šitą valstybę. Paties tėvo moraliniai principai, kuriais vadovaujasi gyvenime, yra trys: „Nepalaikyti kiauliškumo, palaikyti žmogiškumą, kartkartėmis priminti apie garbę“, – pasakoja autorius.
„Suokalbius” paskanina žaidimai žodžiais, trolinimai, šeimos gyvenimo miniatiūros.
„Paskambinu tėvukui: „Ką veiki?“. Šis: „Tingiu“. Aš: „Teisingai. Reiganas kažkada pasisakė panašiai: „Nuo darbo dar niekas nenumirė, bet kam rizikuoti“. Tėvas: „O aš sakau truputį kitaip: darbas iš beždžionės padarė žmogų, o dabar iš to žmogaus daro arklį“. Kitas pavyzdys: sėdim, geriam arbatą. Tėvukas prisiminė gerą seną žemaitišką anekdotą, šiais laikais įgijusį naują prasmę. „Ar girdėjai – rusai į kosmosą išskrido?“ – „Ar visi?“, – šypsosi.
Susikalbėti
Vytautas V. Landsbergis sutinka su tėvu – meno esmė yra susikalbėti, tačiau mes prarandame gebėjimą kalbėtis tiesiogiai. Turime mokytis iš naujo, kaip palaikyti ilgą pokalbį (tai ypač sunku jaunimui, pripratusiam prie SMS žinučių). Todėl jo kino kūryboje ilgi pokalbiai – „galėsime klausydami tų filmų atgaminti kalbą“.
Dar vienas būdas kalbėtis ir susikalbėti – daina. Jis puikiai prisimena tėvo žodžius: „Daina yra aukštesnis kalbėjimo formatas, kai negali nekęsti šalia dainuojančiojo. Įsivaizduok Sąjūdžio stebuklą: stovi Vingio parke ir „Lietuva brangi“ traukia komunistas, nekomunistas, tremtinys ir stribas. Ar yra daina didesnį stebuklą padariusi nei tada, kai tokios priešingos žmonių prigimtys trumpam susivienija Lietuvos vardu?“. Paskui išeina visi savo kovų, bet tas stebuklas liko. Manau, kad Lietuva dabar sprendžia egzaminą – liksime ar ne. Tai labai susiję su dainavimo tradicijos atgimimu arba ne”.
Sliekai žino daugiau
„Bevardžio sagos“ – pirmoji autoriaus prozos knyga suaugusiems.
„Viskas prasidėjo nuo eksperimentų su tiesiogine kalba. Galvodamas apie vaidybinį filmą pastebėjau, kad mūsiškiuose dažnai kalba dirbtinoka, literatūrinė. Kaip išmokti kalbėti kaip tikri žmonės? Grubiau, paprasčiau, netaisyklingai, kažką praleidžiant, nepasakant iki galo? Ėmiau žaisti – savo gyvenimo istorijas perpasakoti kitų žmonių balsais. Tarkim, 6 metų mergaitės, 10-mečio berniuko iš skirtingų šeimų, skirtingų charakterių ir patirčių. Juk visa tai irgi lemia kalbą”, – prisimena Vytautas V. Landsbergis.
Žaidimas tęsėsi kone 20 metų. Istorijos, personažai pynėsi, kol atsirado santykis. Tai tapo novelėmis, šios savo ruožtu įsigeidė tęsinių, kol viskas susiliejo į vieną kūrinį, sugėrusį dar ir partizaniškąsias istorijas.
„Negyvenau tais laikais, bet slapta partizaniškoji erdvė keistais būdais atsivėrė dar vaikui. Pavyzdžiui, su tėvais atostogavome prie Aiseto ežero. Aštuonmetis anksti rytą ėjau sliekų. Radau puikių – šalia vienkiemio miškelyje, po akmenų sąvarta. Išgirdau troboj gyvenančios Verutės balsą: „Vytuk, nerink čia sliekų, gerai? Čia buvo klėtis, viską laikėme. Po šienu – bunkeris, kur slėpėsi septyni mūsų broliai partizanai. Apsupo rusai, šaudė padegamosiomis kulkomis, klėtis sudegė, su ja ir broliai. O mes stovėjome negalėdamos išsiduoti – būtų mus nušovę“. Verutės sesuo Valiutė be vyro augino rusvaplaukį nekalbų vaiką. Paaiškėjo, kad buvo išprievartauta ruso kareivio. Paprastos atostogos tau ima virsti kažkuo kitu, atsiveria košmariška bedugnė to, kas vyko iš tikrųjų. Supranti, kad sliekai už tave žino daugiau. Pradedi lįsti paskui tuos sliekus, ieškoti bunkerių miškuose, klausytis kitų pasakojimų. Supranti, kad nebegali atgirdėti, atmatyti – istorijos tapo tavo istorija. Kada nors turėsi ją papasakoti, išverkti, nes negalima, kad broliukai liktų neapraudoti, kaip ir daugelis partizanų”, – sako.
„Bevardžio sagos” nominuotos Metų knygos rinkimuose, išrinktos į kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Romaną jau galima užsisakyti bibliotekoje arba internetu – www.ibiblioteka.lt.
*****
P. S. Prie ko čia žemuogė? Ogi iš vieno pastarųjų abiejų Vytautų pokalbio-istorijos. Nuo tigro bėga žmogus. Mato – nepabėgs. Šoka nuo skardžio, tačiau pavyksta užsikabinti už šakos. Pakelia akis – tigras, nuduria žemyn – dar vienas. Prie šakos prisėlina pelė ir ima graužti. Staiga žmogus pamato didelę, prisirpusią žemuogę – nusiskina ir pasigardžiuodamas suvalgo.
„Dabar mes per daug kalbamės apie tigrus, o ne apie žemuogę. Turėkite ją, kad ir kas tai būtų – Dievas, viltis, daina, knyga, gamta ar dar kas nors”, – linki Vytautas V. Landsbergis.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
