Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka pradeda naują rubriką „Klubinėtojai“. Joje kalbėsimės su gausiuose mūsų klubuose besiburiančiais žmonėmis – laukia gyvos ir atviros jų istorijos apie mokymąsi, bendrystę ir drąsą įsitraukti, apie tai, kaip jie atrado savąją biblioteką.
Pirmasis mūsų pašnekovas – bibliotekos angliškų pašnekesių klubo „Let‘s Talk“ lankytojas ir savanoris Vydmantas MORKŪNAS. Jo istorija – sėkmės istorija, atskleidžianti, kaip biblioteka jam tapo ne tik mokymosi, bet ir asmeninio augimo, bendrystės vieta.
Kas jus paskatino ateiti į „Let’s Talk“ klubą ir jame likti?
Į klubą atėjau 2018 metais. Norėjau ne tik pagerinti savo anglų kalbos žinias, bet ir atsikratyti kalbėjimo baimės. Nuo pat pirmųjų susitikimų pajutau, kad čia vyrauja saugi, demokratiška atmosfera.
Būtent ši aplinka, kurioje buvome skatinami padrąsinti vieni kitus ir padėti, nulėmė mano sprendimą klube pasilikti ilgam. Stiprėjantis bendruomeniškumo jausmas leido suprasti, jog tai erdvė, kurioje norisi būti, kad tai saugi vieta ne tik mokymuisi, bet ir galimybei išlikti savimi kaip asmenybei.
Labai svarbu nugalėti baimes, nes įtampa mokymosi procese stabdo progresą. Čia mokomės ne tik anglų kalbos, bet ir bendravimo subtilybių. Čia gimsta draugystės.
Kaip, bėgant metams, keitėsi jūsų santykis su klubu – nuo dalyvio iki savanorio?
Perėjimas į savanorystę buvo padrąsinantis ir labai prasmingas etapas. Tai buvo natūralus mano buvimo klube tęsinys – septyneri metai leido gerai pažinti žmones, jų charakterius, nuotaikas, poreikius.
Mūsų klube renkasi įvairaus anglų kalbos lygio žmonės, todėl naujai atėjusiems kartais gali atrodyti, kad jų įgūdžiai silpnesni. Tačiau bendrystės jausmas visuomet nugali – labai greitai nauji nariai supranta, jog tai palanki ir saugi mokymosi aplinka. Mes visuomet išliekame bičiuliais.
Laikui bėgant ir vis aiškiau suvokiant bendruomeniškumo svarbą, man norėjosi ne tik gauti, bet ir duoti. Savanorystė man davė labai daug – atsakomybės, prasmės ir pasitikėjimo savimi. O šie dalykai žmogui yra itin reikalingi.
Ką jums reiškė galimybė dalyvauti „Erasmus+“ programos veiklose Airijoje kaip klubo nariui ir vėliau, kaip savanoriui, vykti į suaugusiųjų švietimo centrą Vokietijoje?
Savanoriu tapau 2025 metais, ir tai atvėrė duris į išties išskirtines galimybes, kurias drąsiai vadinu dovanomis. Dalyvavimas „Erasmus+“ programoje leido tiek kaip klubo nariui, tiek kaip savanoriui susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis.
Vizitas Tarpkultūriniame kalbų centre Airijoje tapo savotišku įrodymu mums patiems, kad jau esame savarankiški, pasitikime savimi ir galime mokytis tikroje anglakalbėje aplinkoje. Tai buvo stipri kalbinė ir kultūrinė patirtis, leidusi aiškiai suvokti, jog kalba yra galingas įrankis. Mokėjimas juo naudotis suteikia nepakartojamą jausmą – galimybę bendrauti su žmonėmis jų gimtąja kalba, juos išgirsti ir suprasti. Tuomet suvoki, kad esi pasiekęs kažką išties svarbaus.
Vizitas Naumburgo suaugusiųjų švietimo centre Vokietijoje leido iš arčiau pažinti savanorystės galimybes, suprasti, kaip ji gali atliepti žmonių poreikius ir tapti gyvenimo kryptimi. Ypač įdomūs ir naudingi buvo pristatyti gyvi savanorystės pavyzdžiai, dar kartą patvirtinę, kad atiduodamas tu taip pat ir gauni.
Ką jums duoda dalyvavimas bendruose kalbų mokymosi užsiėmimuose su svečiais iš kitų Europos šalių?
Susitikimai su bibliotekos svečiais, atvykstančiais pagal „Erasmus+“ programą, yra nepaprastai vertingi. To, ką patiriame tokių susitikimų metu, nerasime jokiuose vadovėliuose ar knygose. Jie žavi autentiškumu, gyva bendryste ir augina mūsų savivertę.
Dažnai pastebime, kad anglų kalbą mokame ne prasčiau nei mūsų svečiai, tačiau kartais esame pernelyg kuklūs ir linkę nuvertinti save. Tokios patirtys leidžia suprasti, jog turime kuo didžiuotis ne tik kaip besimokantieji, bet ir kaip bendruomenė.
Ypač įsiminė viešnios iš Airijos žodžiai, apibūdinantys mūsų klubo dvasią: „not perfection, but communication“ (liet. „svarbiausia ne tobulumas, o bendravimas”). Man atrodo, tai ir yra svarbiausia kryptis – pagarbus, šiltas ir tolerantiškas bendravimas, padedantis siekti gerų rezultatų. Tarp mūsų nėra nei geresniųjų, nei prastesniųjų. Tai ir yra mūsų klubo bendruomenės stiprybė ir pasididžiavimas.
2025 m. lapkritį dalyvavote Suaugusiųjų mokymosi savaitės atidarymo konferencijoje, kur klubo veikla buvo įvertinta už kuriamą erdvę, kurioje žmonės auga, dalijasi, mokosi ir kuria ryšius, peržengiančius kultūrines ir geografines ribas. Ką jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas?
Dalyvavimas Lietuvos suaugusiųjų mokymosi savaitės konferencijoje leido pamatyti, kiek mūsų šalyje yra prasmingų, ilgamečių iniciatyvų. Mūsų bibliotekai įteiktas diplomas už „Let’s Talk“ klubo veiklą dar kartą patvirtino, kad tai, ką darome, turi gilią prasmę.
Už šio įvertinimo slypi kiekvieno klubo nario indėlis ir apsisprendimas būti besimokančios bendruomenės dalimi.
Kokią klubo „Let’s Talk“ ateitį matote?
Matau augančią, atvirą ir gyvą bendruomenę. Esame atviri naujiems nariams ir miesto svečiams. Klubą matau tarsi knygą su daugybe skyrių – per diskusijas palietėme begalę temų: nuo globalių klausimų iki asmeninių išgyvenimų.
Šie susitikimai dažnai tampa savotiška terapija, kurioje svarbus ne tik mokymasis, bet ir buvimas kartu.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto prisijungti, bet dar nedrįsta?
Nereikia būti tobulam – užtenka būti smalsiam. Mano asmeninė patirtis klube parodė, kad mokymasis visą gyvenimą padeda nepasenti, neužstrigti ir augti. Čia ne tik pagerinau anglų kalbos įgūdžius, bet ir išmokau bendravimo subtilybių.
Kalbėjosi Virginija Švedienė
Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
