Kulinarinės knygos – tai ne tik receptų rinkiniai, bet ir tikros laiko kapsulės, saugančios skonių prisiminimus, šeimos tradicijas ir kultūrų paveldą. Kiekvienas patiekalas pasakoja istoriją: apie žmones, kurie jį kūrė, apie vietas, iš kurių jis kilęs, ir apie prisiminimus, kuriuos jis prikelia.
Rimvydo Laužiko knyga atskleis, ką ragaudavo kunigaikščiai, o Beata Nicholson primins naminio pyrago kvapą, Anthony Bourdainas nuves į restoranų užkulisius, kur maistas gimsta triukšme, įtampoje ir su nemaža doze beprotybės.
Šiuose knygų puslapiuose slypi močiučių išmintis, šefų aistros ir keliaujančių gurmaniškų sielų atradimų kronikos. Šiandien kviečiame jus atrasti knygas, kuriose receptai tampa tiltu tarp kartų, istorijų ir skirtingų pasaulių. Pasiruoškite kelionei, kuri prasideda bibliotekoje.
Knygoje rasite atsakymus į klausimus, kurie dažnai kyla kalbant apie kulinarinį paveldą: kas iš tikrųjų yra lietuviška virtuvė, kur jos šaknys ir kaip ji keitėsi amžių bėgyje? Autorius kviečia į skonių kelionę po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, atskleidžiančią, ką valgė ir gėrė skirtingų luomų žmonės – nuo didikų stalų iki valstiečių trobų. Skaitydami sužinosite, kaip formavosi Lietuvos nacionalinė virtuvė ir kuriuos patiekalus tikrai galime vadinti autentiškai lietuviškais. Knyga ne tik pasakoja istorijas, bet ir siūlo išsamius receptus su praktiškais patarimais, todėl bet kurį istorinį patiekalą galėsite lengvai pasigaminti savo virtuvėje.
Ši knyga – ne tik receptų rinkinys, bet ir mūsų kultūrinio paveldo liudijimas, padedantis suprasti, kas esame ir iš kur kilę per amžius puoselėtus skonius ir tradicijas. Čia slypi mūsų šaknys – istorija, kurią galima ne tik perskaityti, bet ir paragauti, atkuriant senus receptus ir perduodant juos ateinančioms kartoms.
Beata Nicholson „Beatos virtuvė. Mamų knyga”
„Norėjau, kad ši knyga būtų šiek tiek padedančioji namų šeimininkė, šiek tiek klusni tarnaitė, bet labiausiai paslaugi ir įvairiausios patirties sukaupusi draugė, kuri padėtų susigaudyti tame painiame vaikų ir šeimos maitinimosi pasaulyje.” – Beata Nicholson.
Knygoje netgi yra ženklu „Aš pats“ pažymėti receptai, kuomet maistą gaminti siūloma drauge su mažaisiais šeimos nariais, o pati knyga sukurta taip, kad vaikai patys pasijustų tikrais šefais: gausios ir aiškios iliustracijos ves juos už rankos nuo pirmo ingredientų prisilietimo iki galutinio patiekalo. Šiuose puslapiuose užrakinta gera nuotaika, tyros emocijos ir, žinoma, daugybė skanių atradimų.
Laura Esquivel „Kaip vanduo šokoladui”
Patiekalų gaminimo instrukcijos knygoje natūraliai įsilieja į pasakojimo veiksmą. Tai itin skanus literatūrinis prieskonis kūrinyje, kuriame ir taip gausu sodrių meksikietiškos virtuvės skonių bei kvapų. Recepto ir istorijos dermė sukuria neįprastą skaitymo patirtį – ši knyga iš tiesų atrodo revoliucinga, nes siūlo visiškai kitokį žvilgsnį į kulinariją kaip neatsiejamą meksikiečių gyvenimo dalį, kultūros ir tapatybės išraišką.
Sardinės, chorizo dešra, svogūnas, raudonėlis ir serrano čili pipirai, susukti į suktinuką – būtent taip reikėtų pradėti šią knygą, nuo skonio vaizdinio. Pasakojimas pulsuoja greitu tempu, o receptai ne tik neatitraukia nuo veiksmo, bet jį dar labiau sustiprina, suteikdami struktūrą, kuri sutampa su siužetu. Ir dar vienas paprastas patarimas – geriau neskaityti alkaniems, nes puslapiai tiesiog kvepia maistu.
Ewa Wołkanowska-Kołodziej „Vilnius. Šeimos skonių istorija”
„Šie receptai yra gyvi ir vis dar naudojami šiandien. Jie atskleidžia mūsų tradicinę virtuvę ir pasako, kas mes esame ir kodėl mūsų vaikystės skoniai yra būtent tokie.” – Ewa Wołkanowska-Kołodziej.
Autorė tarp eilučių išduoda labai jautrų troškimą – išsaugoti savo mamos receptus, nes jos šiame pasaulyje jau nebėra. Dėl to knyga tampa ne vien kulinariniu pasakojimu, o savotišku vienos šeimos atminties albumu, per kurį natūraliai atsiskleidžia, kuo savitas ir kitoks yra Vilniaus kraštas.
Receptai čia veikia kaip gyva istorijos dalis – tarsi kvietimas ne tik skaityti apie šį kraštą, bet ir jo paragauti. Greta pasakojimų yra ir praktiškų dalykų: ką tinkamiausia valgyti po pirties, kaip paruošti stalą, kaip sukurti jaukią bendrystės atmosferą, įtraukti ir keli originalūs receptai, sukurti autorės mamos ir močiutės.
Anthony Bourdain „Virtuvė slaptai. Kulinarijos nusikaltėlio nuotykiai”
„Man gyvenimas be veršienos sultinio, kiaulienos taukų, dešros, organų mėsos, ar net dvokiančio sūrio yra gyvenimas, neverta gyventi.“ – Anthony Bourdain.
A. Bourdainas parodo tą restoranų pasaulio pusę, kurios mes, sėdėdami prie tvarkingai padengto stalo, nematome ir dažnai net nesugebame įsivaizduoti. Kiek patiekalų per vieną pagaminama? Kaip viskas suspėjama laiku, chaoso ir karščio sūkuryje? Kas tie žmonės, kurie gamina mūsų maistą, ir kokiais keliais likimas juos atvedė prie viryklių?
Tai pasakojimas ne iš prabangaus restorano, o iš virtuvės gilumos – su jos tempu, įtampa ir nerašytomis taisyklėmis. Knyga gali šokiruoti jautresnius skaitytojus: kalba čia atvira, nešvelninta, vietomis šiurkšti kaip pats virtuvės gyvenimas.
Pats Anthony Bourdainas buvo ciniškas, kandus, kartais nepadorus – tą šiurkštų Niujorko požiūrį jis nešiojosi lyg savotišką garbės ženklą. Tačiau po juo aiškiai buvo ir kita asmenybė: aistringai besižavinti žmonėmis, tikra meilė maistui ir pagarba tiems, kurie kasdien stovi virtuvėje.
Knygoje gausu patarimų būsimiems virtuvės šefams, kalbama ir apie savotišką restoranų „užkulisių mafiją“ – nerašytas hierarchijas, žiaurius kolegų pokštus, beprotiškas situacijas ir gyvenimo absurdiškumą, kuris virtuvėje tampa kasdienybe. Tai gyvas ir pulsuojantis pasakojimas apie pasaulį, kuriame gausu ir prakaito, ir adrenalino, ir humoro.
Tai ne romanas apie saldumynus. Tai romanas apie žmones. Apie baimę gyventi taip, kaip jauti. Apie drąsą būti kitokiam.
Į ramų, taisyklėmis ir tradicijomis susaistytą Prancūzijos kaimelį atvyksta moteris, kuri nesiteisina, nesilanksto ir nesistengia įtikti. Ji atidaro šokolado krautuvėlę pačiu netinkamiausiu metu – gavėnios pradžioje. Ir būtent čia prasideda tikroji istorija. Ne apie saldumą, o apie susidūrimą: laisvės ir kontrolės, troškimo ir kaltės, gyvenimo skonio ir jo baimės.
Knygoje daug sluoksnių. Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri renkasi gyventi kitaip, apie bendruomenę, kurioje kiekvienas kažką slepia, apie paslaptis, kurios žmones laiko sukaustytus. Čia rasite visko: prancūzišką nuotaiką, mažo miestelio intrigas, tikėjimo ir moralės klausimus, šiek tiek magijos, šiek tiek „raganavimo“ – ir labai daug žmogiškumo.
Šokoladas šiame romane – daugiau nei saldumynas. Daugiau nei greita nuodėmė. Tai paguoda sužeistai širdžiai, šiluma sušalusiai sielai, mažas leidimas sau būti gyvam.
Tai labai jauki, šilta, bet kartu aštri knyga, kuri privers užsinorėti šokolado, kepinių, kakavos puodelio rankose. Bet dar labiau – noro gyventi pilniau, drąsiau, skaniau. Vienintelis „trūkumas“ – skaitydami nuolat jausite stiprų šokolado poreikį!
