„Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ pradeda naują sezoną ir sausį, kai žiemos šaltis sulėtina tempą, kviečia gilintis į Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleivių kūrybą, kuria dalinasi mokytoja Vitalija Indrišionienė. Tai – Perlos Maminskaitės filosofiniai pamąstymai ir keliami klausimai, kokių tikai esame uždavę ir patys sau. Taip pat – jautrūs Justo Trinskio eilėraščiai, įkvėpti Saulės Kisarauskienės paveikslo „Figūra“.
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija
Perla Maminskaitė (11 kl.)
RIBŲ PERŽENGIMAS
(esė)
„Viskas visada prasideda ir baigiasi tinkamu laiku ir reikiamoje vietoje.“
Joan Lindsay „Piknikas prie kabančios uolos“
Visada norėjau gyventi amžinai. Svajojau apie bekraštį horizontą ir jame negęstančią saulę, apie kinetiškai tiksinčias laikrodžio rodykles, apie niekada į pietus neišskrendančius paukščius ir apie amžinai gyvybe degančias akis. Ilgą laiką maniau, kad pasaulis toks ir yra: nevystantis, negęstantis, beribis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Bekraštė amžinybė – tai svaiginanti iliuzija, kurią bent trumpam jaučia kiekvienas gyvas padaras. Tačiau jos ribas supranta tik žmogus – padaras, kuris savo noru užsidarė plieniniame narve, pabaisa, kuri negali išgyventi be savo rankomis sukaltų grotų, norinti kitas rūšis įkalinti taip, kaip įkalino save. Tačiau kas nutinka tada, kai ji susiduria su neišvengiama, nematoma riba tarp gyvybės bei mirties, kai yra priversta panirti į nežinomybę ir pripažinti savo laikinumą?
Gyvybės sąvoką supratau anksti. Žinojau, kad kiekviena esybė prasideda, o prasidėjusi nenori baigtis. Mačiau, kaip iš katinų nasrų vaduojasi paukščiai, norėdami dar nors kartą pajusti žėrintį, nesibaigiantį dangų. Žinojau, kad stiklainyje įkalintas drugelis iš visų jėgų stengsis sutrupinti stiklą, nematydamas ribos tarp savo kalėjimo ir laisvės. Stebėjau, kaip iš voratinklio vaduojasi musė, supratau, kad net toks šlykštus padaras trokšta išlikti, patirti dar nors dieną, valandą, sekundę… Kuo nuo šių gyvių skiriasi žmogus? Ar mes nesame tik dar viena vabzdžių rūšis, kuri paniškai, isteriškai, lipniomis kojomis daužosi į dėmėtą stiklą? Ne, nesame. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Tikėjimu, jog turi sielą. Tikėjimu, jog yra stebimas, vertinamas, teisiamas, smerkiamas. Tikėjimu, kad prarytas liepsnų atneš genčiai derlių, laimę ar dar vieną orakulės išpranašautą lobį, jog yra didžiausia ir brangiausia auka. Joks žvėris savo noru negula į ugnį. Jį, perrištą tviskančia grandine, ten nutempia ir šalia savęs pasiguldo žmogus. Tiesa ta, jog žmonijos atstovas visada norėjo būti įkalintas, pririštas, supančiotas. Jis visada troško pranašumui suteikti prasmę, kabintis į gyvenimą savo laisvės kaina.
Mirties sąvoką taip pat supratau gana anksti. Žinojau, kad viskas, kas prasideda, privalo baigtis. „Nėra nieko amžino, nieko, kas nusipelno gyventi amžinai“, – tai man jau be galo daug metų kartoja mama, kalbėdama apie daiktus, nuotraukas, dovanas, memorialiją, žmones. Mums tai labai sunku suprasti. Nenorime tikėti, kad gyvenimas tiesiog sustoja. Kaip galime tuo tikėti? Kur dingsta žmogaus nuopelnai, išgyvenimai, kasdieniai rūpesčiai ir lūkesčiai? Kaip viskas gali taip lengvai ir greitai nutrūkti? Kokią ribą turi peržengti žmogus, kad taptų tik šaltu savo paties kiautu? Kas laukia po to ir kaip to išvengti? Paradoksalu, tačiau mus visada intrigavo ribų nebuvimas, nesibaigiantis tekėjimas. Nemirtingumas – milžiniška, išsvajota utopija, aprašyta knygose, pasakojimuose bei pavaizduota filmuose. Todėl savo laboratorijose visą gyvenimą dirbo alchemikai, todėl savo mažuose kambarėliuose be perstojo kūrė menininkai. Siekdami gyventi amžinai ar kuo ilgiau, žmonės gilinosi į mokslą: biologiją bei jos šakas, mediciną, chemiją. Taip pat stengėsi įamžinti save bei savo mylimus žmones mene. Mano nuomone, geriausias šio pavyzdys – V. Vulf romanas „Orlandas“. Šiame romane rašytoja įamžina nesibaigiantį pagrindinio veikėjo Orlando gyvenimą, jo privalumus bei trūkumus. Visi vienokiu ar kitokiu būdu siekė amžinos egzistencijos. Drįstu teigti, jog šis siekis – pagrindinis žmonijos variklio kuras. Tačiau žmonija visada nueina per toli. Ji pradeda laužyti gamtos dėsnius, eksperimentuoti, susiskaldo į dvi puses: religingąją ir besiremiančią mokslu, vėl panirsta į nežinomybę, nedrįsta nueiti per toli, nedrįsta peržengti ribos. Bet ar tai būtina? Kodėl mūsų didžiausia siekiamybė turėtų būti gyvenimas be jokių sienų? Ar tikrai mūsų perdėta kontrolė – grėsminga.
Nežinomybė mus gąsdina todėl, nes ją suvokiame. Žinome, jog tarp dviejų pasaulių yra siena, kurią kirtęs negrįžta nei vienas padaras. Ar tai – blogis? Mirtis – išsilaisvinimas, o gal bausmė? Ar norą gyventi amžinai galime laikyti nuodėme? Galų gale, ar žmogus tikrai yra kraugeriškas genijus, ar tik dar vienas nekaltas padaras, bandantis save apsaugoti taip, kaip moka geriausiai? Į šiuos klausimus dar nėra atsakiusi nei viena mokslo šaka, nei vienas pranašas. Ar mums lemta žinoti? Kam to reikia? Susidūręs su nežinomybe žmogus nori nubrėžti aiškią ribą, viską paaiškinti, supaprastinti. Bet tai neatneša ramybės. Mirties akivaizdoje visi tampa lygūs. Štai ir atsakymas į klausimą „Kas nutinka tada, kai žmogus susiduria su mirtimi?“ Jis tampa lygus sužeistam paukščiui, sugautam drugiui ar kankinamai musei. Jis sudega tose pačiose liepsnose kaip aukojamas gyvulys. Padaras, atsitvėręs nuo visų kitų būtybių, jas perpratęs geriau negu bet kas kitas, padaręs savo išskirtinumą ar išsigimimą statuso simboliu, vėl grįžta į primityviausią būseną. Tai mus sunaikina greičiau negu bet koks nuodas.
Vis dar noriu gyventi amžinai. Vis dar nežinau, kodėl. Teisinu savanaudišką norą įvairiomis teorijomis, šiuo esė. Kas yra šis rašinys, jei ne išpažintis? Jei ne išsigimimo pripažinimas, jei ne siekis peržengti ribą tarp savęs ir skaitytojo, tarp skaitytojo ir jo pasąmonės? Kas yra šis rašinys, jeigu ne dar vienas siekis padaryti save nemirtingą, padaryti save kuo nors, kas greitai neišnyks, kas išliks, kas įamžins savo nežinomybės baimę? „Ribų peržengimas“ – tai išlikimas. Siekis net beprasmybės akivaizdoje išlikti, nesudegti. Gyventi amžinai.
Justas Trinskis (12 kl.)
Du eilėraščiai pagal Saulės Kisarauskienės paveikslą „Figūra“
BEDUGNĖS ŠAUKSMAS
Visų veidai lygūs pasibjaurėjimu,
Jie – mano menkumo priminimas.
Nenumaldomas balsų choras –
Tai mano netobulumo išdavikas
Ir kiekvieno veiksmo teisėjas.
Pasaulis pametė savo spalvas
Ir sutrupėjo į šukių gausybę.
Pavargau ieškoti naujų spalvų
Ir kruopščiai klijuoti duženų vitražą,
Kaskart kitų rankų sudaužomą.
Guliu prie bedugnės slenksčio,
Girdžiu jos kvietimą, skirtą tik man.
Jei atsiliepčiau į jos šauksmą
Ir užmerkčiau savo akis,
Gal pagaliau būčiau laisvas…
KALINYS
Kalinys, savo paties įkalintas,
Savo netobulumo liudytojas.
Kalno viršūnės sargas,
Žydriausiojo dangaus siekėjas,
Lūkesčių savo ir visų iškeltas.
Fabrikuotų jausmų tuštuma,
Kitų suręstas šulinys,
Pilnas svetimo vandens.
Kiautas, savęs ir laisvės nežinantis,
Trokštantis vandenyną pažinti.
Stebėtojas mirštančio laiko,
Stagnacijos dvelksmo sukaustytas.
Jei tapčiau savas,
Gal pagaliau vandenyną pažinčiau…
Gal pagaliau melsvąjį dangų išvysčiau…
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
