Kartais ekspozicijų erdvės pasirodo per mažos, kad sutalpintų autoriaus draugus, pažįstamus, bendražygius, artimuosius, talento gerbėjus. Taip nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, kur atidaryta Stasio Petrausko-Bitlo (1950–2010) tapybos ir grafikos darbų paroda.
Nepasivergęs mokyklai
„Neseniai šioje bibliotekoje buvo surengta Rimanto Idzelio kūrybos paroda, pristatėme knygą „Cirkumfrakt”. Dabar susitinkame vėl – jau dėl kito garsaus Panevėžio savamokslio Stasio Petrausko-Bitlo. Ačiū bibliotekai, kad nepamiršta šių autorių, o renginių siūlysime ir toliau”, – sakė renginį moderavusi žurnalistė, visuomenės veikėja Nomeda Simėnienė.
Jos teigimu, vienas pagrindinių Bitlą charakterizuojančių epitetų – „savamokslis”. Tačiau ne neigiama, menkinamąja prasme.
„Atspėkite, kieno čia žodžiai? „Visų pirma prašome man neprimesti jokios mokyklos. Nors ir būčiau mokęsis Prancūzijoje, Vokietijoje ar Anglijoje – aš esu savamokslis. Jokiam vadovėliui, įvardintam meno srovės ar stiliaus, jokiai mokyklai nepasivergęs. Mano sistema yra gyvenimas paprasčiausia prasme: su gyvuliais, žmonėmis, knygomis, muziejais“. Taip, Juozas Miltinis. Žinoma, nelyginu mastelio, asmenybių – skirtingi amplua, profesijos, laimėjimai ir kt. Tačiau Miltinio užrašuose rasta citata nudžiugino”, – pasakojo N. Simėnienė.
Ji pabrėžė: garsiosios savamokslių, bohemiškų menininkų trijulės – Bitlo, R. Idzelio ir Romualdo Petrausko – gyvenimo etapas buvo svarbus ir paties Panevėžio vyksmui bei raidai.
Šiuo metu N. Simėnienė renka medžiagą dar vienai R. Idzelio knygai (planuojama išleisti kitąmet), o važinėdama po Lietuvą atranda ir po įvairias vietoves, įstaigas išsibarsčiusių jai dar nematytų Bitlo darbų.
Kad norėtųsi nušluostyti
Kūrinius eksponuoti Bitės bibliotekoje atrinko S. Petrausko sūnus – Jaunimo teatro aktorius, režisieriaus asistentas Lukas.
„Kadangi Panevėžys, stengiausi parinkti darbus, kurie galbūt ir nėra pačios didžiausios meninės vertės, tačiau labiausiai susiję su miestu: pavadinimai, žmonės, sapnai, nuojautos. Dar labai norėjau parodyti liniją – tėvo talentą viena vienintele linija atskleisti charakterį, personažą. Prisimenu, jie su Rimu Idzeliu dažnai juokais žaisdavo – kas geriau vieną liniją nupieš… Su Romu Petrausku – kas geriau tokią ašarą nutapys, kad norėtųsi ją nušluostyti. Tėvui visa kūryba buvo tik žaidimas, kurį privalai žaisti gerai, aplenkti kitus, tačiau nieko rimta – tik žaidimas. Turbūt ir šiuo požiūriu jis skiriasi nuo daugelio menininkų, labai rimtai vertinančių savo kūrybą, ją taip susvarbinančių, kad ir patys sau tampa labai svarbūs, didūs, iškilūs”, – sakė L. Petrauskas.
Lukas pasidalijo dar vienu tėvą charakterizuojančiu pasakojimu – beje, šį jam vis mesteli aktorius, režisierius Valentinas Masalskis: „Kai tik sutinka teatre mane su kuo nors, sako: „A, va va! Jo tėvo mokykloje klausdavo: „Staseli, kodėl tu nesimokai?“. O Staselis: „Aš į šitą gyvenimą atėjau ne mokytis, o mokyti“.
Didžiausia privilegija
Susirinkusieji į parodos atidarymą išgirdo istoriją apie Bitlo mokslus iš Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Stasys Petrauskas”. Lietuvių kalbos mokytoja pasakoja penktoką Stasį buvusį tylenį, prie lentos nieko neatsakinėdavusį, nes nieko nemokėjęs, tačiau visada piešusį, piešusį, piešusį… Vadinamojoje Algimanto Aleksandravičiaus galerijoje vykusioje parodoje sutikusi Stasį nustebo: kas galėjo pagalvoti, kad iš tylenio išaugs toks originalus žmogus?
„Tada pradedi galvot apie viską. Apie mokytojas, kurios tave moko, kaip reikia kalbėti, kirčiuoti, deklamuoti eilėraštį, kurti poeziją… Kad vaidinti galima tik taip, o ne kitaip. Ir staiga imi labiau suprasti tėvą, prieš stojant man į akademiją klaususį: „Ką tu ten darysi? Kam tau to reikia?“. Dabar pagalvoju: o jeigu tėvas būtų kažkur mokęsis? Turbūt nieko nebūtų buvę. Būtų sulaužę, suformavę kokio reikia. Piešti kaip visi, bet geriau negu visi. O jis nugyveno laisvas, darė ką nori. Tai turbūt buvo didžiausia jo privilegija”, – svarsto sūnus L. Petrauskas.
Į akis jam neseniai pakliuvo Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė”, ten išspausdintas straipsnis apie pokalbį su istoriku Alfredu Bumblausku.
„Mane užkabino. Pirmąkart pasižiūrėjau į panevėžietį Stasį Petrauską visai kitokiu rakursu. Žurnalo tekstas kalba apie tai, kas miestą daro miestu, traukos centru. Ogi menas. Kodėl miestu tapo Panevėžys? Ačiū J. Miltiniui. Dabar vėl kuriame naują traukos centrą – švarų, gražų, didelį pastatą. Tačiau kas buvo traukos ašis tarp vieno ir kito? A. Bumblauskas priverčia pamąstyti apie tai”, – teigia L. Petrauskas.
Suprato kaip suprato
Keturi muškietininkai – taip anuomet vadintas dailininkų ir skulptorių ketvertukas: Stasys ir Romualdas Petrauskai, Rimantas Idzelis ir Algirdas Varžinskas (Bitlo perkrikštytas „Varažinsku”).
„Stasiui, kaip ir mūsų grupei, dažnai būdavo klijuojama marginalų etiketė. Politikui tai gal būtų nemalonus apibūdinimas, tačiau menininkui? Šiame žodyje randu Stasio fliuksiškumą. Tai, kas marga, mirgėjimas. Marginalai – tai ir paribio žmonės. Pavyzdžiui, autobuso keleiviai įsigyja bilietus, tačiau pasitaiko zuikių. Man tas „ribiškumas” šiuo atveju yra raibumas. Marginalai – ir gatvės žmonės. Mes tokie buvome – nesvarbu, kad gyvenome po stogu. Mąstymas ir supratimas apie gyvenimą atėjo iš gatvės. Tokie žmonės nesisteminiai – nuo vaikystės neįmanomi sušukuoti. Laisvi paukščiai, kurie suprato meną kaip suprato”, – marginalumą interpretuoja A. Varžinskas.
Skulptorius juokauja Bitlą dirbantį matęs gal vos kartą – jam įdomiausias ir svarbiausias būdavęs svečias, žmogus, tad šiam užsukus visus darbus mesdavęs.
„Tiesa, gatvėje elgėsi kitaip: jau beveik prasilenkiant, būdavo, ramiai linkteli galva ir oriai, negarsiai taria: „Vakare užeik”, – šypsosi A. Varžinskas.
Prieš, o ne po
Bendrą veiklą su Bitlu prisiminė buvęs ilgametis orkestro „Panevėžio garsas” muzikantas, dailininkas Vidas Dulkė.
„Dirbome komercine linkme. Stasys sakė: „Čia menu neužsiiminėk, reikia pinigus daryt“. Taip ir nutiko: jis dangų piešė, aš apačią. Jam labiau sekėsi viršutinė linija, man – apatinė. Daug pripiešėm paveikslų.
Visada sumokėdavo ne „po”, o „prieš”. Todėl galite tik įsivaizduoti, kaip neįdomu buvo dirbti, kai pinigai jau kišenėje. Buvo sąžiningas žmogus, turėjo panašų humoro jausmą. Kartą vairuotojas jį pas mane atvežė apsivilkusį kostiumu, tačiau avintį šlepetėmis. Kodėl? Esą nenorėjęs pripurvinti grindų”, – pasakojo.
S. Petrausko-Bitlo kūrybos paroda bibliotekoje veiks iki sausio 7 dienos.
*****
Renginys – projekto „Maža žemėlapy, didi pasaulyje” dalis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Pauliaus Židonio nuotraukos
