Vienintelis Panevėžio regione tautodailininkas – svarbiausio tautodailininkų apdovanojimo „Aukso vainiko“ laimėtojas, kalvis kryždirbys Saulius Kronis savo pagamintų kryžių-saulučių kolekcijos dalį pristato Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Čia veikia bendra jo ir fotografo Gintaro Lukoševičiaus paroda „Sauliaus saulutės“.
20 metų
S. Kronis tautodailininko keliu pasuko vėlokai – maždaug prieš 20 metų, prieš tai išbandęs įvairių profesijų.
„Pati pradžia buvo 2006-asiais, kai susipažinau su tuomet iškiliausiu kalviu Vytautu Kryževičiumi. Labai norėjau pas jį mokytis, o jis pasiūlė: „Tada darom saulutę“. Sutikau. Nebuvau įgudęs – tiesiog pabandžiau. Išėjo labai paprastas kryželis, aukštaitiškas, kuklus, tačiau labai patiko komisijai. Saulutę atrinko į respublikinę tautodailės parodą. Po šios sėkmės užsikabinau“, – prisimena.
Menininkas skaičiuoja, kad jau yra pagaminęs apie 50 saulučių. Šios išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis – iki pat JAV.
Savastis ir pasididžiavimas
S. Kronis nuosekliai renka savo kūrinių kolekciją. Jeigu turi užsakymą, visada kuria po dvi saulutes – vieną užsakovui, kitą – kopiją – sau.
„Kiek užtrunku laiko? Kaskart skirtingai, tačiau darbą visada pradedu nuo eskizo. Metalas – kieta medžiaga, todėl be eskizo niekaip. Jis gimsta pirmas. Piešiu, plėšau, išmetu, vėl piešiu… Kita vertus, įtakos turi ir saulutės dydis. Mažą greičiau padarau – ir detalių mažiau, ir jos pačios mažesnės. Na, o didelė – esu ir kone 6 metrų sukūręs. Dabar šis kryžius yra ant varpinės, 30 metrų aukštyje, Rokiškio rajone, Skemų socialinės globos namuose“, – pasakoja.
Tautodailininkas juokauja: jeigu saulutės kūrimas užimtų mažiau laiko, būtų prigaminęs ir daugiau.
„Man saulutė pirmiausia yra savastis, daugybę metų išpuoselėtas amatas, tradicijos. Ne 100, 200, o tūkstančiai metų. Nuo pat baltų tikėjimo laikų, gal netgi geležies amžiaus. Aš mokiausi pas kalvius ir toliau pratęsiu šią tradiciją. Tai labai didelė garbė ir kartu pasididžiavimas, kad galiu tai daryti. Be to, kryždirbystė ir kryžių simbolika, kaip ir dainų ir šokių šventė, sutartinės, šiaudiniai sodai, yra įtraukti į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“, – teigia S. Kronis.
Ir Tėvo Stanislovo
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojama 10 saulučių, tarp jų dvi iš penkių, Sauliui pelniusių „Aukso vainiką“.
„Kiekviena saulutė turi ženklus, o šie – reikšmes. Jų nepakeitė net katalikybė. Tik gaila, kad ne visi mokame juos skaityti“, – sako kalvis.
Dar kiekviena saulutė turi ir savo istoriją, vardą. Pastarasis užrašytas kitoje kryžiaus pusėje.
„Pavyzdžiui, labai tradicinė „Spindulys su angeliukais“: saulės ratas, spinduliai, lapeliai, mėnulis – išties ne mėnulis, o vandens ženklas, valtelė. Šia plaukia du angeliukai. „Paklydėlis“ – vienas iš penkių kolekcijos, gavusios „Aukso vainiką“. Jis buvo pasiklydęs keliaudamas po parodas, pradingęs. Atsiprašinėjo manęs organizatoriai, kad nebėra jo, nebėra – prapuolė. Neapsikenčiau, ir pagal eskizą pasidariau kitą. Pavadinau „Paklydėliu“. O po poros metų atsirado ir prapuolėlis.Labai džiaugiuosi, kad galėjau sukurti Tėvo Stanislovo saulutę. Tai kol kas naujausias mano kūrinys – pavasario darbas. Tėvas Stanislovas dirbdavo pasišviesdamas žvakide. Taip ir mano saulutė – su galimybe užsidegti žvakutę, spindulėliais, augaliniu ornamentu viršuj ir gana asketiška kompozicija“, – pasakoja.
Ekspromtu
Juodus S. Kronio kryžius bibliotekoje papildo spalvos – G. Lukoševičiaus nuotraukos, pristatančios ne tik tautodailininko kūrybą bei asmenybę, bet ir liudijančios dviejų kūrėjų bičiulystę.
„Pažintis prasidėjo nuo kasdieniškiausių dalykų – Gintaras važiavo pro šalį, užsuko ir paprašė pataisyti kažkokį įrankį. Be darbo nesėdėjo ir pats – pasiteiravo, ar gali pafotografuoti, kol dirbsiu. Sutikau, ekspromtu gimė nuotraukų serija, dabar – ir paroda. Iš pradžių fotografijų neketinau demonstruoti viešai, tačiau jas pamatęs ir padidinęs nutariau – tikrai vertos parodos. Labai džiaugiuosi, kad Gintaras labai pagyvina mano darbų parodą“, – sako S. Kronis.
„Tąsyk Sauliaus dirbtuvėse pabuvojau pirmąsyk, nors pažįstami iš anksčiau, esame dirbę su jo žmona Birute. Įspūdis didžiulis – aplinka, iki raudonumo įkaitęs metalas, kalvio rankos… Turbūt todėl ir fotosesija pavyko iškart, o kalvystės ir fotografijos duetą galima tęsti, plėsti“, – teigia G. Lukoševičius.
Rodyti šviesą
Būtent žmonės ir yra mėgstamiausias Gintaro fotografavimo objektas, nors manoma, kad ir bene sudėtingiausias.
„Gamta – tai gražus vaizdas, pliaukšt – ir nuotrauka yra. Tuo tarpu žmogus – emocinė būtybė: liūdnas, piktas, laimingas, ramus, neadekvatus ir t. t. Dabar man labiausiai norisi žvelgti į pasaulį pozityviai ir rodyti tai, kas gražu, šviesu, – sako keliolika metų žiniasklaidoje dirbęs fotografas, – nors dar puikiai atsimenu, kad būdavo ir kitaip – laikraščio redakcijoje netgi turėdavome ir naudodavome specialų fotoarchyvą žmonių negražiais rakursais, mimikomis“.
Ko reikia, kad fotoportretas pavyktų, patiktų ir jo herojui?
„Jei žiūri į žmogų ir jo povyza patinka – patiks ir tam žmogui. Yra vykusi judesio fazė ir ne. Dabar profesionalaus fotoaparato pranašumai – mygtuku paleidi seriją ir išsirenki gražiausią kadrą“, – teigia pašnekovas.
Paroda „Sauliaus saulutės“ bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 dienos.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Pauliaus Židonio nuotraukos
