Gruodžio 3-iąją Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje įvyko jau IX-oji, tradicine tapusi konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“, kurią organizavo biblioteka kartu su Panevėžio švietimo centru.
Renginys subūrė miesto bendruomenę ir svečius, kultūros, švietimo, istorijos bei meno žmones prisiminti ir pagerbti moteris, savo darbu, kūryba ir dvasine stiprybe garsinusias Panevėžio kraštą bei visą Lietuvą.
Pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai: istorikai, muziejininkai, bibliotekininkai, kultūros ir meno tyrėjai. Konferencijoje prisimintos šešios iškilios moterys, kurių veikla paliko ryškų pėdsaką Panevėžio ir viso krašto istorijoje – švietimo, kultūros, meno, religijos ir sporto srityse. Tai: vienuolė ir mergaičių amatų mokyklos steigėja Margarita Rimkevičaitė, mokytoja Bronė Kliaugaitė-Kisielienė, viena pirmųjų Panevėžio romuvių Danutė Rudytė, aktorė Regina Zdanavičiūtė, treko čempionė Simona Krupeckaitė bei dailininkė Sofija Kanaverskytė.
Konferenciją pradėjo aktoriaus Irmanto Pilio skaitomi M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai – jautri meninė įžanga, pažymėjusi genialiojo kūrėjo 150-ąsias gimimo metines.
Susirinkusiuosius pasveikino bibliotekos direktorė Loreta Breskienė: „Moterys per amžius atliko ir atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį visuomenėje – nuo šeimos židinio sergėtojų ir vaikų auklėtojų iki įtakingų lyderių, menininkių, mokslininkių, verslininkių. Jos dažnai demonstruoja nepaprastą ištvermę ir gebėjimą derinti kelis vaidmenis vienu metu – profesinę karjerą, šeimyninį gyvenimą, asmeninius pomėgius <…>. Jų atkaklumas ir gebėjimas įkvėpti kitus padeda kurti teisingesnį ir įtraukesnį pasaulį visiems“.
Pirmasis renginio pranešimas – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos sesers Jolitos Šarkaitės pasakojimas apie vienuolę, švietėją Margaritą Rimkevičaitę (1875–1969). Kilusi iš kilmingos, religingos šeimos, ji jaunystėje dirbo guvernante ir auklėtoja, tačiau, laikui bėgant, pajuto pašaukimą vienuolystei. 1896 m. įstojusi į vienuolyną, ji gavo Margaritos vardą ir ėmėsi intensyvios švietėjiškos veiklos Latvijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. 1921 m. įkūrė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provinciją, subūrė apie 50 seserų bendruomenę. 1923 m. Rokiškyje atidarė pirmąją mergaičių amatų mokyklą, vėliau perkeltą į Panevėžį. Steigė krikščioniškos dvasios amatų mokyklas visoje Lietuvoje. 1969 m. mirė Tauragėje, 1980 m. perlaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Apie mokytojos Bronės Kliaugaitės–Kisielienės gyvenimą ir pedagoginę veiklą kalbėjo Rokiškio rajono savivaldybės Juozas Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotoja Zita Dilbienė. Augusi gausioje šeimoje, B. Kliaugaitė–Kisielienė nuo mažens patyrė skurdą, sunkų fizinį darbą, tačiau jau vaikystėje žinojo – bus mokytoja. Ir šią svajonę įgyvendino: net 50 metų dirbo pedagoginį darbą Panevėžio ir Rokiškio krašte, buvo aktyvi bendruomenės kultūrinio gyvenimo organizatorė, režisavo mokinių spektaklius, rengė koncertus, rašė prisiminimus ir eilėraščius. Net ir išėjusi į pensiją liko itin aktyvi: giedojo chore, dalyvavo „Carito“ organizacijos veikloje, buvo neetatine korespondente, daug keliavo. Pedagogė palaidota Šilaičių kapinėse.
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė priminė trumpą, tačiau prasmingą vieną iš pirmųjų Panevėžio romuvių – Danutės Rudytės (1960–1992) gyvenimą. D. Rudytė gimė ir augo Panevėžio rajone šešių vaikų šeimoje. Šiauliuose studijavo dailę ir technologijas, domėjosi etnografija ir baltiškąja kultūra, rinko tautosaką, dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, Lietuvių etninės draugijos veikloje, rašė mokslinius straipsnius, kūrė tautinius kostiumus. Grįžusi į Panevėžį įsidarbino įmonėje „Tulpė“, kur kūrė etalonus, vedė etninės kultūros pamokas mokiniams. Panevėžyje, Burvelių kaime, įsigijusi sodybą ėmėsi organizuoti Romuvos bendruomenės veiklą. 1991 m. sausį budėjo prie Lietuvos Respublikos Seimo ir Panevėžio savivaldybės. Nors gyveno tik 32 metus, jos palikimas – gausi etnografinė medžiaga, straipsniai, kostiumų rekonstrukcijos – svarbus Lietuvos etninės kultūros istorijai.
Konferenciją tęsė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus darbuotoja Angelė Mikelinskaitė. Ji priminė ilgametę Panevėžio (dab. Panevėžio Juozo Miltinio) dramos teatro aktorę – aktorę Reginą Zdanavičiūtę, kurios šimtmečio jubiliejus (1925–2015) šiemet minimas. Teatro žmonių meiliai vadinta „Rene“, ji į sceną atėjo karo metais, o vėliau tapo viena ryškiausių primadonų. Režisieriaus Juozo Miltinio mokinė teatre ir kine per daugiau kaip 60 kūrybos metų sukūrė per 120 vaidmenų. Pasakojimą apie įsimintiniausius spektaklius, vaidmenis lydėjo archyviniai kadrai, fotografo Kazimiero Vitkaus nuotraukos, liudijančios aktorės sceninį talentą. Bibliotekoje eksponuota ir šiai sukakčiai paminėti Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos parengta kilnojama fotografijų paroda „Apie gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Aktorei Reginai Zdanavičiūtei – 100“, atskleidžianti svarbiausius artistės asmeninio gyvenimo ir teatrinės kūrybos momentus.
Nuotoliniu būdu pranešimą apie savo mamą – dailininkę Sofiją Kanaverskytę (1935–2024) skaitė dizainerė Agnė Kanaverskytė. Ji atskleidė talentingos menininkės šešių dešimtmečių gyvenimo ir kūrybos kelią. S. Kanaverskytė, kilusi iš Panevėžio rajono Perekšlių kaimo, nuo jaunumės buvo gabi menui. Baigusi Lietuvos dailės institutą, ji dirbo Panevėžio dramos teatre, Vilniaus Jaunimo teatre, Panevėžio dailės mokykloje. Vėliau persikėlė į Klaipėdą, kur tapo miesto karnavalų dailininke ir teatrinių scenovaizdžių kūrėja. Jos kūrybinis palikimas – šimtai batikos darbų, portretų, scenografijos projektų, vėliavų, šviestuvų, koliažų, šaržų, iliustracijų ir meninių ciklų, eilėraščių ir atsiminimų knygos. Moteris iki pat paskutinių gyvenimo dienų kūrė, rengė parodas, rašė. Jos gyvenimo moto – „Niekada nėra per vėlu kurti“ – tapo pranešimo leitmotyvu.
Panevėžio sporto centro sporto istorijos specialistė, muziejininkė Janina Sinickienė pristatė vieną ryškiausių Lietuvos sportininkių, treko dviratininkę, pasaulio rekordininkę ir Europos bei pasaulio čempionatų prizininkę Simoną Krupeckaitę. Pranešėja pasakojo apie dviratininkės sportinio kelią pradžią Panevėžyje, karjeros metu iškovotus dešimtis pasaulio ir Europos čempionatų medalius, pasiektus rekordus, dalyvavimą net penkiose olimpinėse žaidynėse, tapimą Lietuvos metų sportininke. Pati S. Krupeckaitė buvo trumpam atvykusi ir kalbėdama konferencijos pradžioje pabrėžė, kad jos sėkmės pagrindas visi pasiekimai – bendras komandos darbas ir artimųjų palaikymas. Konferencijos metu buvo eksponuojama unikali dviratininkės sportinių relikvijų ekspozicija: pasaulio ir Europos čempionatų bei olimpinių žaidynių medaliai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kryžius, sportinė apranga, dalyvio kortelės ir kt.
Po pranešimų dalyviai buvo pakviesti į ekskursiją po tarptautinę parodą „Liaudos žemė. Ką slepia Senkeviečiaus dėžutė?“ Panevėžio miesto dailės galerijoje, kurią vedė Panevėžio Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Konferencija dar kartą įrodė, kad Panevėžys turi kuo didžiuotis – savo iškiliomis moterimis, kurių darbai ir kūryba įkvepia.
Parengė: Indrė Rapkevičienė
