Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykęs ilgamečio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus, režisieriaus Albino Kėlerio kūrybos vakaras buvo planuotas kelis mėnesius, tačiau tapo ir maloniu atsitiktinumu – proga padėkoti ir pasveikinti gavus Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
„Tai apdovanojimas už talentą, bet dar labiau – laikyseną. Už tą ypatingą tylą, kuri jūsų vaidmenimis pasako daugiau negu ilgi monologai. Jūsų balsas, žvilgsnis, pauzės kuria erdvę mąstyti ir jausti. Jūsų kūryba pilna prasmės, čia telpa žmogus, laikas ir tiesa. Nacionalinės kultūros ir meno premija atitenka ne tik meistrui, bet ir tam, kas moka būti scenoje be triukšmo, su pagarba žiūrovui ir su giliu pasitikėjimu teatru. Ačiū už tai, kad esate autoritetas, auginate Lietuvos teatrą ir labai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje”, – sakė bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
„Mes visi išmeldėme A. Kėleriui šitą premiją. Dabar prasidės jūsų kančių keliai. Nes turėsite būti ir visos tautos atstovas, – šypsojosi renginį moderavusi teatrologė Daiva Šabasevičienė. – Skirtingų šalių aktoriai lipa į balkonus, signatarų namus, skelbia žodį per įdomiausias, sudėtingiausias, didžiausias šventes. O jei rimčiau, aktorius – profesija, kuri, regis, turėtų būti įdomi tik scenoje. Tuo tarpu žmonės visada nori jį pažinti asmeniniu, buitiniu lygmeniu. Jūs nesate susitikimų gerbėjas, tad šis vakaras išskirtinis”.
Paslaptingai stebuklingai baigta mokykla
Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „Dieviškas aktorius milžinas tarp vidutiniokų šiuolaikinių. Tokių aktorių kaip Albinas bėda – ir konkrečiai Albino bėda – yra ta, kad jis apskritai per didelis šiandienos scenai, per didelis šiandienos vaidmenims“.
„Absoliuti tiesa. Žmonės jaučia Kėlerio energiją, stiprų įtampos lauką. Tai aktorius orkestras su daugybe amplua. Tačiau kur jo pradžia – vietoj mums visiems pabodusių – „gimė”, „baigė”, „gyveno”? Štai garsioji aktorė Dalia Melėnaitė prisimena, kad jūs į teatrą atėjote be galo išauklėtas, liesutis, labai atidus, stebėjote viską, užsirašinėjote. Kas jus tokį suformavo?”, – klausė D. Šabasevičienė.
„Miltinis. Aišku, čia po to… O šiaip mano biografija labai paprasta: aš čia gimiau, čia buvau ir iš čia niekur neišvažiavau. Dirbau tik viename teatre, kolektyve. Viskas. O daugiau – mamai ir tėvui, Dievui reikia dėkoti už gyvybę. Penkiolikos atėjau į Juozo Miltinio studiją. Dabar režisierius Aleksandras Špilevojus atveda savo kursą pažiūrėti repeticijos. Žiūriu – tokie gražūs vaikiukai. Klausiu: „Vaikai, tai kiek jums metų?“. Atsako – 18, 19. Jėzau, galvoju, o aš penkiolikos atėjau. Ir dar pas Miltinį! Koks bendradarbiavimas galėjo būti? Žiūrėjau, gaudžiau… Priėmė į studiją ir stebėjo, kas išaugs. O dar esu labai dėkingas savo mokyklos mokytojai Birutei Raudonikienei, kad paėmė mane už rankos. Kažką įžvelgė truputį deklamavusiame, truputį vaidinusiame, truputį dainavusiame vaikinuke ir jam padėjo. O pagalbos reikėjo, nes dar nebaigęs mokyklos jau dirbau teatre”, – pasakojo aktorius.
„Turėjom tikrai ypatingą mokinį. Dabar galvoju – gražios buvo dienos. Tačiau anuomet… Albinas šoko ir dainavo jau šeštoje klasėje. Jo talentas matėsi iškart. Iš kitų mokinių išsiskyrė kūrybiškumu, savitumu, buvo nepadūkęs. Septintos klasės ekskursijoje po Trakų pilį pasakė: „Auklėtoja, aš būsiu aktorius“. Bandėme derinti teatro ir mokyklos reikalus. Buvau užsitraukusi Albino klasiokų nemalonę, nes leisdavau nelankyti tam tikrų pamokų, spręsdavau atsiskaitymo už jas, santykių su kitais mokytojais problemas, teko raminti Albino mamytę. Kartu repetuodavome eilėraščius. Dabar džiaugiuosi, kad Albinas sėkmingai ir paslaptingai mūsų mokyklą baigė”, – šypsosi B. Raudonikienė.
Iš istorijų
Aktorius Vytautas Kupšys
„Su Albinu visą savo gyvenimą teatre. 42-eji metai. Labai ilgai sedėjau jo dešinėje, po teatro renovacijos persikėliau į kairę. Taigi kartu patyrėm nemažai.
Buvom jauni, turėjome pereiti išbandymą darbu, Miltinio pamokas. Kitus dalykus – kaip tada sakė Donatas Banionis, „nu, arė arė, paskui gėrė“. Sovietiniais laikais prieš išleisdami premjerą vršvalandžių neskaičiuodavome. Dvi, trys valandos nakties – nesvarbu: reikia – ir repetuoji. Po premjeros – „balius”. Ne dieną, o kartais ir ne dvi. Dalyvaudavo visi – nuo valytojos iki direktoriaus. Ir taip būdavo visuose teatruose.
Mudu su Albinu ilgai dviese turėjome vadinamąjį arklių (t. y. didžiausią krūvį turėjusių aktorių) kambarį – anksčiau šis priklausė Algirdui Paulavičiui, Romualdui Urviniui, Aurimui Babkauskui ir kt. O mūsų pasibuvimai po premjerų niekada nelikdavo šiaip sau. Albinas savo kalbomis man taip pripudruodavo smegenis, kad galiausiai susikaupdavau ir, žiūrėk, kažkas gimsta: spektaklis, vakaras ar kt. Kartą buvo tik perskaitęs Antaną Baranauską, ėmė kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galiausiai pripumpavo. Toliau kaip visada – užsisuka procesas. Kelis mėnesius smarkiai dirbom, pjesė įgavo pagreitį, Albinas turėjo vaidinti Baranauską. O tada – kažkurio spektaklio premgjera, vėl „balius”. Albinas pasiveda mane į kampą ir sako: „Neberašyk, išeinu iš teatro, baigsiu mokslus ir būsiu mokytojas“. Susiginčijom, susipykom, grįžęs namo išmečiau visus būsimos pjesės popierius. Galiausiai iš teatro Albinas neišėjo, bet universitetą baigė”.
Albino Kėlerio komentaras: „Nebaigiau”.
Aktorė Asta Preidytė
„Teatras yra adrenalinas, pagavo už gerklės – ir viskas. Kiek kartų su Albinu negalėdami įsiminti trankėme tekstą! Kiek dalyvayta mokymuose, kritome kryžiumi, kad išeisime iš teatro. Kodėl? Nes savo paties reiklumu įsistumi save į kampą.
Režisuojant Albinui statėme spektaklį „Margarita“. Spaudė mane kiek galėjo. Rezultatas – Jaunimo teatre įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią moters vaidmenį“.
J. Miltinio dramos teatro vadovas Antanas Venckus
„Albinas yra žmogus, kuris turbūt arčiausiai priartėjo prie Miltinio troškimo, kad „aktorius būtų ir filosofas, ir akrobatas“. Pažiūrėkite į Kėlerio formas.
Aš seniai nemačiau šitaip savo „aparatūrą” ruošiančio žmogaus. Nuo pat ankstyvo ryto vaikšto su knyga ant galvos, daro kalbos pratimus, nors viską jau žino ir moka. Tai pavyzdys visiems, ypač jaunimui.
Na, o kad linksmiau būtų, pakomentuosiu premiją. Labai ilgas kelias buvo iki jos, taip? Albinas dažnai kalba apie atsitiktinumus. Visgi šiuo atveju atsitiktinumas labai gerai – ankstesniais metais premijos finansinė išraiška buvo žymiai mažesnė.
O šio visada į sceną pasiruošusio eiti aktoriaus paslaptis tegu ir lieka paslaptimi”.
Kėleris apie…
Aktorystės paslaptį. Nėra kažkokios paslapties. Tiesiog čia grynai mano. Niekada nekalbu apie savo darbą. Kaip repetuoju, kas ir kiek man kainuoja, kaip kenčiu ar nekenčiu. Tai lieka man. Žiūrėkite, kai aš ateinu ir vaidinu jums. Viskas. O miegojęs, nemiegojęs, valgęs, nevalgęs, linksmas, liūdnas? Tai neturi rūpėti. Va tokia ir paslaptis. Aktorius kaip asmenybė turi būti nematomas – taip buvau mokytas Miltinio. Mokytas, kad negalima išsibarstyti prieš spektaklį, nes kaip tada vaidinsi? Aktorystė – sunkus darbas, tiek sunkus, kad kam skirti papildomai sveikatos kalboms apie jį? Tiesiog eik ir daryk, ką privalai padaryti scenoje.
Sėkmę. Viskas labai paprasta. Turėti režisierių, kuris žino, ko nori. Gerą scenos partnerį. Nemeluoti vaidinant. Čia pati paprasčiausia esmė. Kartais prisivalgom be saiko visokių pyragų, šakočių, o galiausiai nieko nebesinori – tik paprastos duonos su druska.
Hobį. Neturiu aš hobio. Kodėl? Skaitau knygas, bet tai mano darbas. Nueinu į parodą, muziejų – irgi. Vertinu, kokia kompozicija, spalvos, stilius. Spektakliuose – scenografiją, aktorių darbą. Tiesiog negaliu būti paprastas atsipalaidavęs žiūrovas.
Panevėžį. Buvau ir esu Panevėžio patriotas. Kaip galėčiau nemylėti savo gimtojo miesto? Prisiminkime Joną Strielkūną: „Ir negraži buvo graži mano jaunystė Panevėžy“. Lygiai taip pat, lygiai taip pat.
Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Džiaugiuosi, bet nesu solistas – dirbu su režisieriais, kitais aktoriais. Vienas nieko negali, todėl tai ir viso Panevėžio dramos teatro įvertinimas.
Adventą. Visada sakau: nieko nepirksiu. Tačiau štai – vėl pasigavo išpardavimai. O kartu atėjo mintis: taigi iš tiesų nieko nereikia, tik artimų „prietelių” prie stalo. Kad grįžtų išėję brangiausi žmonės. Todėl kol dar turime artimuosius, būkime kartu, jauskime bendrystę, kalbėkimės – štai čia yra laimė ir Kalėdų dvasia. Net ir be stalo gausos.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos
