Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Tuo tarpu įžengusieji į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką iš pradžių išvysta šypseną, šiltas akis – ir jų savininkę, informacijos ir registracijos tarnyboje dirbančią Malviną BLAUZDIENĘ. Ji – dar viena rubrikos „Mes“ herojė.
Koks tavo kelias į biblioteką?
Esu kilusi iš Panevėžio, čia prabėgo mano vaikystė. Baigusi 12-ąją vidurinę mokyklą, išvykau studijuoti į sostinę. Pasirinkau bibliotekininkystę Vilniaus universitete, tačiau kasmet praktiką atlikdavau Bitės bibliotekoje.
Nuo pat mažens puoselėjau didžiulę svajonę – nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. 2001 m. ji išsipildė. Baigusi universitetą išvykau į JAV pagal Au Pair kultūrinių mainų programą. Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Įsikūriau saulėtoje Kalifornijoje, netoli San Francisko. Žavėjo viskas – įspūdingo grožio Ramiojo vandenyno pakrantė, didingiausių pasaulio medžių – sekvojų miškai, Silicio slėnis – juk būtent ten idėjos virsta inovacijomis, kuriančiomis mūsų ateitį. Kalifornijoje žavėjo ne tik gamta, bet ir žmonės, įsitikinimas, kad viskas įmanoma, reikia svajoti drąsiai. Gyvenau jaunos šeimos namuose, padėjau rūpintis dviem vaikučiais. Kiekviena diena tapo ir galimybe pažinti jų tarpusavio ryšį, vertybes, požiūrį į gyvenimą. Šiluma, bendrystė, pagarba vienas kitam – visa tai mane labai praturtino. Tai buvo metas, kai ne tik tobulėjau kaip asmenybė, bet ir susiformavo mano vertybės.
Po 4 metų Kalifornijoje persikėlėme į Vašingtono valstiją, netoli Sietlo. Ši vieta paliko ne mažesnį įspūdį – didingi kalnai, ugnikalniai, ežerai, amžinai žaliuojantys miškai. Nors JAV jaučiausi be galo laiminga, laikui bėgant pasiilgau Lietuvos, vis dažniau mąstydavau apie gimtąjį miestą. Galiausiai, po 6 metų, grįžau namo. Iš pradžių nebuvo lengva – viskas atrodė pažįstama, bet kartu svetima. Po kelių mėnesių vėl pakėliau sparnus – šįkart į Londoną, kur prabėgo dar 4 nuostabūs metai. Ten sutikau savo vyrą – su juo nusprendėme kurtis Lietuvoje. Čia gimė du mūsų mylimi vaikai. Jaučiamės laimingi, kad po emigracijos sugrįžome namo.
Kiek jau laiko bibliotekoje? Kokios patirtys su lankytojais?
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dirbu 11 metų. Savo darbą be galo myliu. Yra gražus posakis: „Mylėk tai, ką darai, ir tau niekada nereikės dirbti“ – man jis labai tinka. Mano darbas reikalauja kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmones, skirtingus jų poreikius bei nuotaikas.
Daugelis bibliotekos lankytojų labai malonūs, kai kuriuos jau ir puikiai pažįstame. Kartais skaitytojai nustebina mielomis dovanėlėmis – saldumynais, rudens gėrybėmis, rankų darbo smulkmenomis. Vienas ilgametis skaitytojas kasmet atneša glėbį rožių ir išdalija visoms abonemento bibliotekininkėms. Tokios akimirkos nepaprastai šildo ir primena, kiek daug žmogiškumo šiame darbe.
Kaip ir visiems, darbe būna gerų ir blogų dienų…
Taip, dienų būna visokių. Vienos ramios ir sklandžios, o kitomis patiriame iššūkių, ieškome įvairių sprendimų. Gera diena man visada yra ta, kai jaučiuosi reikalinga – galiu padėti žmonėms. Kiekviena diena bibliotekoje – tai nauji veidai, nauji klausimai, naujos pažintys ir istorijos. Čia dirbdama jaučiu ne tik jos pulsą, bet ir miesto nuotaikas. Panevėžyje vis daugiau turistų, jiems įdomus mūsų miestas. Taip pat džiugina, kad vis daugiau tautiečių grįžta į Lietuvą.
Ar jautiesi esanti bibliotekos veidas, nes viena pirmųjų pasitinki lankytoją? Kas tau regis svarbu pasitinkant žmogų? Ar nepavargsti šypsotis?
Mano nuomone, svarbiausia pasitinkant žmogų yra šiltas pasisveikinimas, dėmesys ir nuoširdi pagalba. Nesijaučiu bibliotekos veidu – labiau mažas sraigtelis didelėje ir gražioje mūsų įstaigoje. Čia dirba profesionalai, kurie puikiai išmano savo darbą. Jų energija ir atsidavimas mane įkvepia. Džiaugiuosi galėdama dirbti šalia ir prisidėti, kad mūsų biblioteka būtų vieta, kurioje žmogus jaustųsi laukiamas.
O šypsena? Ji būtina visada, nes be šypsenos viskas būtų per rimta.
Kiek bendra pati turi su knyga? Ar skaitai dabar, kokias knygas rekomenduotum kitiems?
Nuo mažens mėgau knygas – skaityti pradėjau penkerių. Mama pasakojo: jei kurį vakarą neperskaitydavau knygos, slėpdavau ją po pagalve kaip tikrą lobį. Mane domina įvairios temos – žymių žmonių biografijos, saviugda, šiuo metu ypatingą dėmesį skiriu knygoms apie vaikų auklėjimą.
Patinka melancholiškos istorijos – tos, kurios giliai paliečia širdį, priverčia susimąstyti. Įsiminė tokios knygos kaip Lauros Imai Messinos „Tai, ką patikime vėjui“, Majos Lunde „Sniego sesė“ ar Johno Boyne‘o „Berniukas dryžuota pižama“.
Ar pastebi mūsų miesto kaitą? Turi mylimų vietų, objektų?
Kiekvieną kartą, kai išeinu pasivaikščioti po Panevėžį, užlieja džiaugsmas. Miestas sparčiai atsinaujina.
Kai grįžome iš užsienio, nebuvo vietų, kur vaikai galėtų žaisti saugiai. Pamenu, užsimindavusi, kad Panevėžiui reikia žaidimų aikštelės, sulaukdavau skeptiškų reakcijų. Daugelis sakė: kam to reikia – paaugliai vis tiek sulaužys. Supratau paprastą tiesą: nori pokyčių – pradėk nuo savęs. Su bendraminčiais įkūrėme iniciatyvių mamyčių klubą, prisidėjome prie Vakarinės bendruomenės veiklos.
Šiandien, matydama sutvarkytus parkus, dviračių takus, žaidimų aikšteles, jaučiu didžiulį dėkingumą. Mieste nuolat vyksta kultūriniai ir sporto renginiai, šurmuliuoja erdvės. Panevėžys gyvas, gražus. Tampa miestu, kuriame gera gyventi. Na, o mano mylimiausia vieta – Kultūros ir poilsio parkas. Gal todėl, kad šalia jo užaugau. Dabar atsinaujinęs ir sutvarkytas – dar gražesnis.
Ką apskritai mėgsti veikti gyvenime? Ar Panevėžys tapo galutine stotele nusėsti?
Prisipažinsiu, šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsibarsčiusi. Pastaruosius kelerius metus visą energiją skyriau šeimai, vaikams, darbui, rūpesčiams ir kasdienybei. Po truputį bandau atrasti save iš naujo.
Visada patiko keliauti. Žavi gamta, čia randu ramybę ir įkvėpimą. Kopti į kalnus, stovėti ant skardžio ir žiūrėti į beribį vandenyną, eiti per žydinčią pievą ir užuosti gėlių kvapą – pasaulis gražiausias tada, kai jį ne tik matai, bet ir jauti.
Dar labai mėgstu muziką. Man tai būdas atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienybės. Negaliu atsispirti koncertams. Teko gyvai pamatyti tokias muzikos legendas kaip Michaelas Jacksonas, Prince‘as, „Depeche Mode“, U2, „Bon Jovi“, Janet Jackson, „Coldplay“ ir kt. Namie saugau kelis autografus – tarsi mažus trofėjus, primenančius magiškas akimirkas.
Mano gyvenimo kredo – „Net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnelio“. Nesvarbu, norime sportuoti, išmokti naują kalbą, perskaityti daugiau knygų ar keisti įpročius – svarbiausia pradėti nuo nedidelio veiksmo. Pusvalandis mankštos, 10 naujų žodžių, 20 puslapių ar sveiki pusryčiai kasdien – jau žingsnis į priekį.
Jeigu atvirai, po ilgų bandymų laimėti žalią kortą 2015 metais mūsų šeimai pavyko – buvome gavę leidimą gyventi ir dirbti JAV, netgi turėjome lėktuvo bilietus. Tačiau išsigandę savo svajonės šia galimybe nepasinaudojome. Iki šiol stalčiuje guli JAV ambasadoje užantspauduoti vokai, nedrįstu jų atplėšti… Dažnai pagalvoju: kas būtų, jeigu būtume pasukę kitu keliu? Mes pasirinkome Lietuvą. Čia auga mūsų vaikai, jie kalba lietuviškai, supa senelių meilė, mokosi pažinti savo kultūrą ir tradicijas. Galbūt tai ir yra didžiausia dovana – gyventi ten, kur tavo žemė, šaknys. O po šio įvykio juokauju, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi.
Ko palinkėtum mūsų skaitytojams, lankytojams?
Šiais informacinio triukšmo laikais linkiu kiekvienam atrasti tai, kas suteikia gyvenimui prasmę ir vidinę ramybę. Svarbiausia nepamesti tikrų vertybių – gerumo, pagarbos, atsakomybės, patriotiškumo, vienybės – būtent jos sudaro tvirtą pagrindą, ant kurio laikosi mūsų pasaulis.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka
