Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tęsia naują rubriką „Mes”. Joje – žmonės, kurių kelias, kasdienybė, šventės ar mielos akimirkos neįsivaizduojamos be knygų namų.
Rubrikos viešniai Eglei VAITKEVIČIŪTEI biblioteka yra vieta, kur galima suderinti darbą, visuomeninę veiklą, pomėgius ir pokyčius. Eglė – bibliotekos projektų valdymo specialistė, o kartu – vieno populiariausių ir naujausių bibliotekos Gyvensenos klubo koordinatorė. Kaip tik šią savaitę klubas susitikimu „Sąmoningas valgymas: paskaita, praktika ir medaus skonis“ užbaigia pirmą veiklos sezoną.
Jei reikėtų pristatyti save: kas ir kokia esi, ką mėgsti, vertini?
Esu visiška panevėžietė. Anksčiau dar kirbėjo vadinamoji vilnietiška svajonė – išvažiuoti, kurtis, rašyti… Dabar džiaugiuosi, kad pasirinkau likti Panevėžyje. Dirbti, gyventi, verslauti, kurti gerovę ir idėjas, skatinančias pokytį.
Panevėžys ilgai buvo apaugęs stereotipais – aš pajutau norą juos griauti. Gimtinė tapo ne tik vieta likti, bet ir keistis. Jis, kaip ir aš, turi tylų stuburą, kurio iš pirmo žvilgsnio gal nematai, bet jauti. Čia augau, klydau, kūriau – ir būtent čia pajutau, kad galiu įkvėpti kitus. Ne šūksniais, o nuosekliu veiksmu.
Mėgstu keisti ir visada eiti į priekį – savo keliu. Laužyti standartus, rasti jungtis, kur kitam atrodo nesujungiama, ar įrodyti priešingai. Gal iš šalies atrodau priešgyna, bet iš tiesų tai – mano mąstymo būdas. Matyti savaip ir turėti drąsos įgyvendinti tai, kuo tikiu. Man labai svarbu erdvė – tiek vidinė, tiek fizinė: mąstyti, kvėpuoti, augti.
Vertinu autentiškumą, motyvaciją ir žmones, kurie daro išties norėdami, o ne todėl, kad „reikia“ ar dėl akių. Labai nemėgstu paviršutiniškumo, tuščių plepalų, triukšmo, chaoso. Tikiu harmonija, bet ir vidine ugnimi – kūrybiniu nerimu, kuris veda į priekį.
Ką dar mėgstu? Muziką ir humorą, mažus malonumus: kavos ritualą, SPA, gyvus renginius ir tylą po intensyvios dienos. Geriau mažiau, bet kokybiškai.
Darbas užima daug vietos – esu įsitraukusi į kelis projektus. Todėl laisvalaikiu mokausi balanso.
Koks tavo kelias į biblioteką?
Nuo studijų buvau įsitraukusi į smulkųjį verslą, tačiau šalia visada ieškojau papildomų veiklų – mokymosi, iniciatyvų, sporto… Visgi ilgainiui pradėjau jausti – trūksta gilesnio pojūčio, kad einu ten, kur išties noriu. Esu vadybos ir verslo administravimo magistrė, tačiau visuomet išliko trauka kalbai, tekstui, reikšmėms.
Biblioteka ir žodis man brangūs nuo jaunystės. Kažkada dovanų paprašiau tarptautinių žodžių žodyno. Šiandien jis – garbingoje namų bibliotekėlės vietoje.
Kai keliauju ir pamatau biblioteką – visiems aišku, kad man ten reikia. Traukia atmosfera, retumas, paslaptis, išmintis. Senos knygos, tylus laikas, ramybė. Kitiems gal keista, bet man – namų jausmas.
Sąmoningai bibliotekos darbo neieškojau – tik tikrinau savo galimybes, klausiau savęs, kur man norisi būti. Stebėjau, kaip Panevėžio plėtros agentūra stiprina miesto įvaizdį – tyliai kėliau nykštį. Tais metais, vedama vidinio impulso, pas juos nuėjau pasikalbėti. Nebuvau apsisprendusi visiškai keisti krypties, bet tai buvo tarsi pradinis kaitos signalas.
Į biblioteką atėjau ne kaip į darbo vietą – kaip į erdvę, kur galima kurti ne produktą, o pokytį. Kur idėjos veikia ne dėl rezultato, o dėl vertės. Kurį laiką čia savanoriavau. Vieną vasaros antradienį su direktore kalbėjomės apie veiklas. Mūsų laukai sutapo – ji pasiūlė pretenduoti į projektų vadovus (kaip tik buvo paskelbtas konkursas). Klausiu – kada? Sako – ketvirtadienį.
Po daugiau nei 10 metų verslo įmonėje man tai sukėlė šypseną, bet ir smalsumą – o kodėl gi ne? Čia dirbu jau 9 mėnesius – esu atsakinga už projektų valdymą: rašau paraiškas, kuriu partnerystes ir inicijuoju naujas veiklas. Šiuo metu įgyvendinu du projektus kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija – vienas skirtas sukurti stalo žaidimą lietuvių kalbai populiarinti, kitas – ugdyti bibliotekų specialistų kvalifikaciją.
Kaip vertini darbą bibliotekoje?
Šis etapas man – augimo, bet ir pokyčio. Labai daug mokiausi, išėjau iš komforto zonos. Kovojau su vidiniu perfekcionizmu, vis klausinėdavau namiškių – ar susitvarkau? Ar nieko neapleidau? Gal neišmanau?
Po keturių mėnesių adaptacijos, per Naujuosius metus, sau pasakiau: kad ir kas nutiktų, sugebėsi. Gali ir suklysti, nežinoti visko – bet pagaliau esi savo kelyje, nebesitaškai. Nėra rutinos, darbas labai dinamiškas. Yra erdvės kūrybai, sprendimams, saviraiškai – jei tik pats nori.
Biblioteka – tai ne tik lentynos. Tai žmonės. Komanda. Ir man pasisekė – dirbu su labai skirtingais, bet palaikančiais žmonėmis. Tai man nauja – visad buvau individualistė. Bet čia atrandu, kad galima sakyti: „Reikia pagalbos, nesuprantu, padėkite”. Ir visada atsiranda, kas padeda. Lygiai tą patį darau aš.
Čia susilieja visos mano patirtys, įgūdžiai, intuicija.
Girdžiu, kad visuomenė vis dar ne iki galo supranta, kas šiandien yra biblioteka. Čia tiek daug – nuo mokymų, paskaitų, susitikimų iki gyvos bendruomenės. Biblioteka jau seniai nėra tik knygos. Ir man norisi apie tai kalbėti. Nes iš tikrųjų čia yra vietos kiekvienam. Mano vizija – biblioteka ir toliau auga, plečiasi. Jungia sritis, įtraukia naujų temų, auditorijų, formų. Aš noriu būti to augimo dalimi.
Kam ir kodėl tau prireikė klubo?
Mintis sujungti biblioteką, knygas ir gyvenseną kirbėjo jau seniai. Tad rudenį ėmėme ir padarėme. Susidėliojau tinklelį, planą, bet viskas vyko labai organiškai – formatas augo kartu su žmonėmis.
Pirmas Gyvensenos klubo sezonas pranoko visus lūkesčius. Tikėjausi 5 žmonių – atėjo daugiau kaip 20. Išaugome Menų skaityklos erdvę – persikėlėme į konferencijų salę. Susitikimų temos kito pagal sezonus, aktualijas, žmonių poreikius. Lektoriai įvairūs, bet turi bendrą vardiklį – autentiškumas ir žinios, kuriomis dalijamasi iš širdies. Ir – vėlgi svarbu – neatlygintinai.
Vieni žmonės ateina į kiekvieną susitikimą, kiti pasirenka, kas jiems aktualu. Sąmoningai nevykdome registracijos, neturime oficialaus narių sąrašo. Tačiau sukūrėme feisbuko grupę, kurioje dalijamės informacija ir paliekame laisvę rinktis: nori – ateini, neįdomu – ne.
Susidomėjimas auga – daugėja iniciatyvų. Turėjome kvėpavimo seminarus, finaliniame susitikime turėsime net simbolinį rėmėją – bičių produktų gamintojus, papildančius susitikimą apie sąmoningą ir emocinį valgymą. Kartais temos gilios, net nepatogios – bet ir tai vertinga. Net jei žmogus dar nepasiruošęs keistis, jis jau girdėjo, įsinešė mintį.
Gal jau aišku, ką su klubu veiksi vasarą? Ar vis dar galima prisidėti?
Kol kas dėmesį sutelkiau į finalinį šio sezono susitikimą, tačiau ryškėja ir vasaros vizija. Svarstome apie vienos dienos jogos stiliaus stovyklą, mažesnius susitikimus žaliosiose miesto erdvėse ar Puziniškio sodyboje.
Norisi daugiau oro, pasibuvimo, mažiau struktūros. Atostogų ir vasaros ritmo. Nes tai metas, kai žiemą įgytos žinios gali virsti patirtimi.
Na, o klubo durys visada atviros. Mus rasite Bitės gyvensenos klubo feisbuko paskyroje – ten dalijamės naujienomis, atmintinėmis, kvietimais. Turite idėjų? Siūlykite, rašykite, inicijuokite.
Kviečiu į gegužės 8-ąją vyksiantį sezono uždarymą. O tada – pavasario vėjas, vasaros kvapas, savo tempo kelias. Mes – už mokymąsi visą gyvenimą. Ir mąstymą savo galva.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
