Gruodžio 1–3 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vyko tarptautinis pasakojimo festivalis „Sekas“. Šiemetė tema buvo šeimos, giminės istorijos.
Raktai – tai, kas liko iš namų
„Istorija be klausytojo yra niekas. Nulis. Tad nors rašau, kuriu ir kalbu tik ukrainietiškai, iš pagarbos jums, mus priglaudusiai ir palaikančiai šaliai, kalbėsiu rusiškai. Tik, žinoma, eiles skaitysiu ukrainietiškai”, – sakė Panevėžyje gyvenanti poetė, rašytoja, fotografė, vertėja Svitlana Diduch.
Jos istorijoje – itin skaudi karo ir namų tema.
„Karui pasiruošti neįmanoma. Net jei esi įspėjamas. Juolab kada, kaip ir daugelis, buvai šventai įsitikinęs: karo daugiau nebebus. Tačiau būtent dėl jo teko palikti namus. Paskutinis lašas priimant šį skausmingą sprendimą buvo išgąsdinto sūnaus ašaros, – pasakojo moteris, Ukrainoje palikusi motiną, o savo vyro nematanti jau 9 mėnesius. – Jei pažiūrėtume į žodyną, namų sąvokos, apibrėžimai (bent rusų kalba) ne visai atitinka mums svarbią prasmę. Nes mums namai – pirmiausia jausmas. Vieta, kur jauku, saugu, esi laukiamas ir vertinamas. Iš ukrainiečių visa atėmė. Ir apie tai nepaliausiu kalbėti”.
Jos žiūrovams papasakotoje istorijoje – sudėtinga kelionė į Lietuvą, tik instinktus paliekanti karo siaubo apimto žmogaus baimė, sugriauta ateitis, svajonės, ramybė, užtikrintumas, tarpusavio ryšiai. Perkainotos vertybės ir paprastos kasdienio gyvenimo akimirkos.
Panevėžyje Svitlana nuo kovo 8-osios. Miestas pasirinktas neatsitiktinai – nulėmė pažintis su panevėžiete labdaros ir paramos fondo „Algojimas” vadove Aušra Stančikiene.
„Mano sūnus turi autizmo spektro sutrikimą. Fondo vadovė mus prisiminė ir padėjo. Pasakė, kad Panevėžys – jos gimtasis miestas. Su Aušra dar kartą įsitikinau: draugystė yra ne apie tai, kad tam tikrą žmogų pažįsti ilgiausiai. Ji apie tai, kad žmogus įžengia į tavo gyvenimą sakydamas: „Aš čia. Dėl tavęs. Ir tai įrodo”. Panevėžyje mums patinka. Tai miestas, kuriame lengva kvėpuoti. Žalias, patogus važinėtis dviračiu. Mes, ukrainiečiai, esame be galo dėkingi Lietuvai. Už begalinį palaikymą ir suvokimą: priešui mūsų vienų, Ukrainos, neužteks. Jis eitų toliau”, – sako Svitlana.
Moteris teigia pasiilgusi tikrųjų namų: „Gal ir keistokai skamba, tačiau vis dar nešiojuosi jų raktus. Taip, namai toli. Raktai – bent tai, kas iš jų liko”.
Nenuostabu, kad jautriose kūrėjos eilėse irgi dominuoja begalinis namų, kelionės namo ilgesys.
Kaip ir būdinga nepalaužiamai ukrainietiškai dvasiai, susitikimas su S. Diduch liūdna nata nesibaigė. Moteris dalijosi geromis emocijomis – pomėgiu fotografuoti ir fiksuoti grožį, šviesą, šilumą, smagiais užsispyrėliško ukrainietiško charakterio ypatumais.
Era sovietica
Aktoriaus, muzikos kūrėjo ir atlikėjo Dominyko Vaitiekūno istorija „Slabodkės Vyšnelė“ – šiltas, nostalgiškas, kiek humoristiškas pasakojimas apie susitikimą su kauniške teta Genute beveik po 30 metų pertraukos.
„Jį kūriau „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” projektui. Ketinome rodyti tik vieną kartą, bet štai jau pasakoju septynioliktą. Ir pirmąsyk gimtajame mieste”, – teigė D. Vaitiekūnas.
Kaskart improvizuojamoje istorijoje – gausi ir skirtinga giminė, jos autoritetai ir gyvensena, sovietinės santvarkos marazmas, žmogaus atsparumas, gebėjimas atsilaikyti, verslumas, kalėjimai, meilė, humoras, rūpestis, „Love is” guma, plastikinių vaisių kompozicijos, kaupimo manija ir kt. O kartu – suvokimas, kaip viską keičia laikas.
Į sovietinių laikų šeimos, santykių peripetijas, meilės istoriją ir absurdiškomis nuostatomis besivadovaujančią visuomenę nukėlė teatrologė, kultūrinių ir edukacinių veiklų jaunimui ir suaugusiesiems kūrėja, Vilniaus universiteto Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė. Jos pasakojimas itin tiko ikišventiniam laikotarpiui, mat skatina vertinti ryšius su artimaisiais, gyvenimą „čia ir dabar”.
„Man buvimas pasakotoja, padeda iš naujo permąstyti gyvenimą. Pasakoti istoriją – tai būdas pažinti ir suvokti pasaulio veikimo principus. Istorijų pasakojimo tradicija leidžia pasidalinti svarbiais atradimais su kitais žmonėmis, perduoti jose glūdinčią išmintį ir patirtį. Toje dalijimosi akimirkoje aš matau didžiausią prasmę“, – teigia pasakotoja Gintė.
Pasakos ne tik vaikams
Kitokią populiariąją „Eglę – žalčių karalienę” įžvelgė ir klausytojams papasakojo Vilniaus Socialinių mokslų kolegijos istorijų kūrimo ir pasakojimo dėstytojas, scenaristas ir režisierius Raimondas Paškevičius. Jo tekste – tragiška istorija Žilvino akimis. Meilė, kova už ją, pasitikėjimas, nusivylimas, kitoniškumas, į pražūtį nuvedantis negebėjimas jo pripažinti, priimti. Vėlgi tai, kas tampa aktualu šiuolaikinei visuomenei.
Mažieji lankytojai su tėvais, seneliais klausėsi panevėžiečio etnokultūros specialisto, 2021 m. tarptautinio pasakų sekimo čempionato „Vieną kartą gyveno“ čempiono Laimučio Vasilevičiaus pasakojimų apie žvėrelių drąsą, išmintį, išradingumą, sąmojį, mitologinių ir kt.
Renginių įvairovė
Festivalio „Sekas“ dienomis bibliotekos edukatoriai vedė nemokamas pasakojimo edukacijas mokiniams. Šia galimybe pasinaudojo Panevėžio miesto ir rajono mokyklos, atvedusios beveik 80 auklėtinių.
Veikė pasakojimo (storytelling) klubas, edukacinės kūrybinės veiklos vaikams, pasakojimo patirtimi dalijosi specialistai.
Komunikacijos specialistė
Asta Sarapienė
Giedriaus Zauros nuotraukos
Festivalį „Sekas 2022“ parėmė Panevėžio miesto savivaldybė
