Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos erdvėse atidaryta kino režisieriaus Algimanto Puipos tapybos paroda „Miražai“. Į susitikimą su autoriumi susirinko meno ir kino gerbėjai, norėję iš arčiau pažinti kitokią gerai žinomo režisieriaus kūrybos pusę. Kartu su autoriumi dalyvavo ir jo žmona režisierė Janina Lapinskaitė. Jų pokalbis tapo ne tik pasakojimu apie tapybą, bet ir gyvu, humoro bei šiltų prisiminimų kupinu dviejų kūrėjų dialogu.
Santykis su tapyba
„Užsimerkiu – matau vaizdus. Tada perkeliu juos į drobę“, – taip savo tapybos procesą apibūdina Algimantas Puipa. Teptuką į rankas jis paėmė prieš penkiolika metų, tačiau tapyba jam tapo kur kas daugiau nei laisvalaikio užsiėmimu. Pats autorius į savo dailės kūrybą siūlo žvelgti kaip į kino režisieriaus žaidimą, kuriame susitinka vaizduotė, atmintis, spalvos ir netikėti atradimai.
Kalbėdamas apie tapybos pradžią, A. Puipa pasakojo, kaip pasikeitė jo žvilgsnis į aplinką: saulėlydžius, rūką, medžių atspindžius vandenyje. Pradėjo pastebėti spalvas šešėliuose, gamtos formas ir detales, kurios anksčiau galbūt praslysdavo pro akis. Šiuos vaizdus jis kaupia atmintyje ir vėliau perkelia į drobę. Kaip pats prisipažino, tapyba tapo savotišku idėjų šaltiniu ir kino kūrybai.
Pokalbyje ne kartą išryškėjo kino ir tapybos sąsajos. Algimanto Puipos paveikslai dažnai primena sustabdytus kino kadrus – juose galima įžvelgti istorijų užuomazgas, personažus, paslaptingas situacijas. Pats menininkas džiaugiasi atradęs savitą stilistiką, kurią kiti pokalbio dalyviai ir žiūrovai supranta kaip kinematografišką.
Tapyba jam, ypač dėl amžiaus iššūkių ar psichologių būsenų, yra savotiška terapija tarp filmų kūrimo. Juk filmas pasirodo tik kas keleri metai, o su savimi reikia kažką daryti, kažkuo užsiimti, veikti. Ypač tada, kai aplinka, pasak A. Puipos, tarsi jau nori nurašyti kaip nusenusį, naftalininį, seno kirpimo žmogų, nors pačiam dar norisi būti kūrėju, naudingu, matomu, veikiančiu.
Tikrovė ir sapnas
Tačiau jo paveiksluose svarbu ne vien tai, kas aiškiai pavaizduota. Autorius mėgsta netikėtus siužeto posūkius, paradoksus ir absurdo elementus. Viename darbe Velykų salos akmeninės skulptūros leidžiasi į neįmanomą kelionę, kitame pingvinai tampa „Nuodėmių gatvės“ veikėjais. Kūryboje susipina tikrovė ir sapnas, klasikiniai vaizdiniai įgauna naujų prasmių, o žiūrovui paliekama erdvės savoms interpretacijoms.
A. Puipa atvirai kalbėjo ir apie kūrybines abejones, nepavykusius darbus bei sunkiai apibrėžiamą akimirką, kai paveikslas jau būna baigtas. Jo teigimu, kartais pakanka pajusti, kad papildomas potėpis kūrinį jau sugadintų. O vienas paprasčiausių sėkmingo paveikslo ženklų – noras prie jo vis sugrįžti, dar kartą pažiūrėti.
Apie bendrą kūrybinį gyvenimą
Ypatingo žiūrovų dėmesio sulaukė Algimanto ir Janinos pasakojimai apie jų bendrą kūrybinį gyvenimą. Janina Lapinskaitė prisiminė pirmąjį Algimanto jai nutapytą paveikslą – aktą, sukurtą iš likusių grindų dažų ir padovanotą Joninių proga. Nors pats autorius jį apibūdina kaip „kreivą, bet mielą“, Janinai šis darbas iki šiol yra ypatingas. Ji jį saugo, vežasi iš namų į sodybą ir laiko brangiu prisiminimu. Ši istorija puikiai atskleidė, kad kūrinio vertę lemia ne tik jo meninė forma, bet ir asmeninė istorija, jausmas bei žmogaus, kuriam jis skirtas, santykis su juo.
Janina renginyje atsiskleidė ir kaip svarbi pirmoji Algimanto kūrinių žiūrovė bei patarėja. Ji prisipažino kartais net vengianti pirmoji vertinti naują paveikslą, ypač pajutusi paties autoriaus abejones. Tačiau jų pokalbis atskleidė, kiek daug tarpusavio pasitikėjimo, kūrybinio bendradarbiavimo ir humoro telpa ilgame bendro gyvenimo kelyje. Per dešimtmečius susiformavusi savita jųdviejų bendravimo maniera netgi gavo pavadinimą – „puipizmas“.
Naujas posūkis
Susitikime netrūko ir pokalbio apie kiną. Režisierius pasakojo apie savo kūrybinius pokyčius, eksperimentus, filmus „Sinefilija“ ir „Naktinis seansas“, kuriuose pasuko siurrealizmo, sapnų ir absurdo link. Šis posūkis ne visiems ankstesniems jo kūrybos gerbėjams buvo priimtinas, tačiau atvėrė naują santykį su jaunesne auditorija. A. Puipa įsitikinęs, kad kinas iš esmės yra sapnas, kurį kūrėjas leidžia žiūrovams išgyventi tamsioje salėje.
Laisvė vaizduotei
Renginio metu tapo akivaizdu, kad Algimantui Puipai svarbiausia – išsaugoti kūrybinę laisvę, smalsumą ir gebėjimą nustebinti pačiam save. Jis nesiekia tapyti pagal nusistovėjusias taisykles, nesibaimina netikėtų sprendimų ir leidžia vaizduotei kurti savitą pasaulį. Galbūt todėl parodos pavadinimas „Miražai“ taip taikliai apibūdina jo kūrybą – joje tai, kas pažįstama, nuolat virsta kažkuo netikėtu.
Šis susitikimas leido pažvelgti į Algimantą Puipą ne tik kaip į kino režisierių, bet ir kaip į tapytoją, kuriam drobė tapo dar viena galimybe pasakoti istorijas. O nuoširdus pokalbis su Janina Lapinskaite priminė, kad už kūrybos dažnai slypi ne vieno žmogaus pastangos, bet ir ilgametė bendrystė, palaikymas bei gebėjimas kartu juoktis iš gyvenimo paradoksų.
Paroda bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 dienos.
Susitikimas surengtas įgyvendinant projektą „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.





































