Kas padeda knygų klubui ne tik susiburti, bet ir gyvuoti daugelį metų? Kiek jo sėkmė priklauso nuo vadovo, o kiek – nuo pačios bendruomenės? Ar bibliotekai būtina vadovauti klubui, o gal kartais svarbiau suteikti erdvę, sujungti žmones ir pasitikėti jais?

Apie tai rugsėjo 16 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje kalbėta tarptautinėse „Erasmus+“ programos kūrybinėse dirbtuvėse „Knygų klubai bibliotekose: idėjos, metodai, bendruomenės“. Į renginį susirinko 48 Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų atstovai – knygų klubus jau moderuojantys ar dar tik planuojantys juos steigti bibliotekų specialistai bei savanoriai, patys vadovaujantys skaitytojų grupėms ar prisidedantys prie jų veiklos.

Patirtimi dalijosi penki „Erasmus+“ kviestiniai ekspertai iš keturių Europos šalių: Michael Meyer iš Osnabriuko viešosios bibliotekos (Vokietija), Katri Siltanen iš Jyvaskiulės viešosios bibliotekos (Suomija), Tanja Badanjak iš Rijekos viešosios bibliotekos (Kroatija), Joanna Pacula iš Bergeno viešosios bibliotekos (Norvegija) ir Thale Dobbert iš Stavangerio Sølvberget viešosios bibliotekos ir kultūros centro (Norvegija).

Penkios patirtys – tie patys klausimai

Plenarinėje sesijoje ekspertai dalijosi profesine patirtimi ir diskutavo apie knygų klubų kūrimą, jų tęstinumą, skaitytojų įtraukimą ir bibliotekos vaidmenį telkiant bendruomenes.

Michael Meyer pristatė Osnabriuko bibliotekos patirtį, parodančią, kad biblioteka gali tapti bendruomeninio skaitymo centru pati neprisiimdama atsakomybės organizuoti kiekvieną klubą. Jo iniciatyva jau padėjo susikurti 25 naujiems knygų klubams. Diskutuota, ko savarankiškai skaitytojų grupei labiausiai reikia iš bibliotekos – erdvės, pagalbos ieškant bendraminčių, konsultacijų ar tiesiog pasitikėjimo ir laisvės veikti.

Katri Siltanen patirtis – nuo biografijų ir uždraustų knygų iki lengva suomių kalba skaitančiųjų grupių – paskatino kalbėti apie temų, vedančių į gilesnį pokalbį, pasirinkimą ir saugios erdvės diskusijoms jautriais klausimais kūrimą.

Tanja Badanjak Rijekos viešojoje bibliotekoje koordinuoja net 17 knygų klubų tinklą. Tad su ja kalbėta ne tik apie klubų sėkmę, bet ir apie nesėkmes: kodėl vienos grupės stiprėja, o kitos pradeda nykti, kiek klubui reikia struktūros ir laisvės, koks turėtų būti moderatoriaus vaidmuo.

Joanna Pacula, dirbanti su giluminio skaitymo iniciatyvomis, kvietė svarstyti, kaip įvertinti skaitymo poveikį žmogui ir ką biblioteka gali pasiūlyti tiems, kurie norėtų skaityti daugiau ir giliau, tačiau vis sunkiau ilgesniam laikui sutelkia dėmesį.

Thale Dobbert pristatė „Shared Reading“ metodą. Jo dalyviams nereikia iš anksto perskaityti knygos – tekstas garsiai skaitomas susitikimo metu, stabtelint, kalbantis ir siejant jį su savo mintimis bei gyvenimo patirtimi. Kalbėti nėra privaloma – galima tiesiog klausytis.

Ne tik išgirsti, bet ir išbandyti

Po plenarinės sesijos dalyviai išsiskirstė į penkias grupes ir pasirinko vieno iš ekspertų vedamas praktines kūrybines dirbtuves.

Jose buvo kuriamos bendruomeninio skaitymo centro idėjos, ieškoma temų ir metodų gilesnėms diskusijoms, analizuojamos sėkmingos ir nesėkmingos knygų klubų patirtys, kuriamos prasmingą suaugusiųjų įsitraukimą į skaitymą skatinančios veiklos. Thale Dobbert grupės dalyviai praktiškai išbandė „Shared Reading“ metodą – kartu skaitė, klausėsi vieni kitų ir reflektavo patirtį.

O kas svarbiausia?

Dienos pabaigoje ekspertams, bibliotekininkams ir savanoriams užduotas klausimas: kas svarbiausia, kad knygų klubas būtų prasmingas ir gyvuotų ilgą laiką?

Atsakymai buvo skirtingi, tačiau nuolat grįžo viena mintis – bendruomenė.

Renginio viešnia, Kauno Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo pabrėžė, kad bendruomenės reikia ne tik skaitytojams, bet ir patiems moderatoriams bei klubų vadovams. Katri Siltanen kalbėjo apie didesnį pasitikėjimą klubo nariais ir atsakomybės perdavimą pačiai bendruomenei.

Dešimt metų savanoriškai Bitės knygų klubui vadovaujanti Jūratė Baltušnikienė priminė savanorystės svarbą ir pabrėžė, kad bendruomenę stiprina ne tik pokalbiai apie literatūrą, bet ir bendros veiklos – teatras, kinas, parodos, laikas kartu už bibliotekos ribų.

Michael Meyer vienu svarbiausių dalykų įvardijo knygų klubų prieinamumą – galimybę žmonėms atrasti bendraminčius, prisijungti prie jau veikiančių grupių ar kurti naujas. Tanja Badanjak ragino būti atviriems galimybėms ir nepamiršti, kad kiekviename klube renkasi skirtingos patirties, poreikių ir galimybių žmonės.

Bibliotekos savanorė Jūratė Šamelienė knygų klubus mato kaip kritiškai mąstančių žmonių bendruomenes, kuriose sutinkami artimi savo mintimis žmonės. O Thale Dobbert prisipažino pati išvykstanti įkvėpta per „Erasmus+“ vizitą išgirstų patirčių ir grįžusi namo norėsianti kalbėti vien apie knygų klubus. Tai priminė, kad tarptautinis mokymasis yra abipusis – patirtimi dalijosi ir vieni iš kitų mokėsi visi renginio dalyviai.

Ne vien knyga

Vieno universalaus sėkmingo knygų klubo recepto nėra. Renginyje kalbėta apie skirtingus klubų modelius, skaitymo metodus, savanorystę, moderatoriaus atsakomybę, laisvę ir struktūrą. Tačiau skirtingos keturių šalių patirtys vis sugrąžindavo prie žmogaus.

Knyga gali būti priežastis susitikti. Tačiau tam, kad žmonės norėtų susitikti dar kartą, reikia daugiau – atvirumo, pasitikėjimo, galimybės būti išgirstam ir jausmo, kad esi bendruomenės dalis.

Galbūt būtent tada knygų klubas tampa ne tik vieta kalbėtis apie perskaitytas knygas, bet ir vieta, į kurią žmonės nori sugrįžti.

Virginija Švedienė
Švietimo veiklų specialistė