Panevėžio karaimai

Nuo XVII amžiaus turime žinių apie karaimų gyvenimą Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje, Pasvalyje, Vilniuje.

Panevėžio karaimai, būdami Lietuvos karaimų bendruomenės sudėtine dalimi, turi gilias istorines šaknis.

Akademikas Romualdas Grigas, remdamasis istoriniais šaltiniais, apie karaimų atsiradimą Panevėžio žemėse sprendžia, kad Livonijos ordino puolimų smaigalys buvo nukreiptas kaip tik į dabartinio Panevėžio žemes, todėl būtent čia atsirado garsioji Upytės pilis, antroji (didumu) po Trakų, ten buvo įkurdinta ir karaimų įgula.

Humanitarinių mokslų daktarė H. Kobeckaitė rašanti, jog yra pagrindo manyti, kad šis karaimų atkėlimas iš Krymo buvęs nevienkartinis. O veikiausiai jis ir negali būti laikomas tikslia atskaitos data, kada karaimų Lietuvoje ėmę rastis: Vytauto atkeltieji karaimai, manytina, tik „prisijungė prie savo brolių, anksčiau įsikūrusių šioje valstybėje“. Iš pradžių karaimų gyvenvietės susikūrusios Trakuose, kaip svarbiame valstybės centre ir Lietuvos šiaurėje, pasienyje su Kalavijuočių ordino valdomis, o vėliau Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje, Pasvalyje, Upytėje, Vilniuje. Karaimai pirmiausia buvo kariai. Gal todėl Lietuvoje jie ir apgyvendinti dviejose vietose: prie didžiojo kunigaikščio dvaro Trakuose ir šiauriniame Lietuvos pasienyje. Didžiausias Šiaurės Lietuvos karaimų bendruomenės centras (antrasis Lietuvoje po Trakų), turėjęs ir savo kenesą, buvo Naujamiestis; toks centras vėliau susiformavo ir Panevėžyje.

XIX a. viduryje Naujamiesčio bendruomenei priklausė apie pusantro šimto vyrų, tačiau dauguma jų miestelyje negyveno – buvo pasklidę po apylinkes arba persikėlė į kitas Lietuvos gyvenvietes. Bendruomenės padėtį vaizdingai aprašė Sevastopolio vyriausias hazanas Gabrielius Firkovičius, rūpinęsis prikelti vieną seniausių LDK karaimų bendruomenių, kurios vargai prasidėjo tada, kai Naujamiesčio dvaro ir miestelio savininku tapo Eustachijus Karpis, pamynęs buvusių savininkų tradiciją atsižvelgti į karaimų teises ir laisves. Besibylinėdami karaimai neteko nuosavybės teisių į žemę, iš jų buvo pareikalauta mokėti činšą. Naujamiesčio karaimų bylos sprendimas užtruko keletą metų, per tą laiką, patyrę E. Karpio spaudimą ir baimindamiesi netekti duonos kąsnio ar net gyvybės, karaimai atsisakė savo pretenzijų į žemę. Tačiau jie neketino tapti E. Karpio valdų nuomininkais, todėl dauguma sėsliai ūkininkavusių šeimų išsinuomojo smukles, kiti pragyveno bernaudami arba versdamiesi padieniais darbais.

Istorinę 600 metų Naujamiesčio karaimų atmintį, bylojančią apie mums brangią ir ištikimą mažą tautą, saugo ūksmingos dar veikiančios kapinės, įkurtos XV – XVII amžių laikotarpiu. Banguotame kapinių reljefe nuėjusių žmonių gyvenimus žymi seni paminkliniai akmenys – stelos, kuriuose dar įskaitomi įrašai hebrajų rašmenimis, o tekstai – karaimų kalba. Senojoje kapinių dalyje galėjo būti laidojamos ir 1710 metų maro aukos. Naujamiesčio kapinėse palaidota nemažai žymių ir garbingų žmonių: karaimų poetas Šelumejelis Lopatto, poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas, miškininkas Isakas Čaprockis ir kiti garbūs asmenys. Į karaimų kapines senuoju papročiu galima eiti tik su galvos apdangalu.

Sunykus Naujamiesčio bendruomenei, o 1919 – 1939 metais lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Šiaurės Lietuvos karaimų centro funkcijas perėmė Panevėžio karaimai.

1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos ne tik garantavo visiems valstybės piliečiams lygybę prieš įstatymus ir lygias teises, bet ir leido autonomiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, socialinę paramą, rinkti savo atstovaujamuosius organus bei apmokestinti savo narius ir naudotis valstybės ir savivaldybių skiriama parama švietimo ir labdaros reikalams.

Nepriklausomos Lietuvos metais Panevėžio karaimų bendruomenė, įkurta 1922 metų gegužės 6 dieną, remiama Lietuvos vyriausybės, gaudavo kasmetinę nedidelę finansinę paramą bendruomenės kultūrinei veiklai remti. Bendruomenės reikalams tvarkyti parengtų įstatų „Bendruosiuose dėsniuose“ teigiama, kad „Panevėžio karaimų bendruomenė yra sąjunga asmenų karaimų tautybės bei tikybos, gyvenančių Panevėžio karaimų kenesos parapijos ribose“, o pastabose pažymima, kad Panevėžio kenesos parapija apima Panevėžio ir Biržų – Pasvalio apskritis. Panevėžio karaimų bendruomenę jungė 155 žmonės (1931m.). Bendrija gyveno intensyviai, apsiribodama daugiau vietinėmis problemomis, kurių sprendimas sudarė palankias sąlygas išlaikyti ir stiprinti etninę tapatybę.

1926 m. vasario 10 dieną Katrė Palionienė – Ugianskienė karaimų bendruomenei už 1000 litų pardavė žemės sklypą Ramygalos ir Sodų gatvės kampe. Šios tautybės žmonės gyveno nuo Ramygalos iki Beržų gatvių ribos: keliuose Ramygalos gatvės namuose: 53 – jame name – Martyno ir Onos Novickų šeima, 72 – jame name Grigulevičių, 78 – jame -  Jutkevičių, Ramygalos ir Sodų gatvės kampe 66 – jame buvo Katrės Palionienės – Ugianskienės namai.

Pačiame Sodų gatvės gale Rajeckai turėjo tris namus. Advokato Rajecko tėvas buvo šventikas. Diduma karaimų buvo amatininkai: Maleckai ir Rapolas Grigulevičius turėjo siuvyklas, Elizaras Rajeckas Klaipėdos gatvėje turėjo kirpyklą. Sodų gatvėje gyveno Timfavičiai, Pileckai, Čaprockai, Maleckai, Firkovičiai – karaimų šventiko Simono Firkovičiaus tėvai. O Jokūbas Maleckas (1889 – 1952) buvo žymus karaimų poetas, rašęs karaimų kalba ir spausdinęs savo kūrybą „Onarmach“.

Sodų gatvėje veikė kenesa, įkurta pagal kraštotyrininką Liudą Žebrauską 1735 metais, o Čikagoje leistame leidinyje Panevėžys rašoma, kad 1809 m., padaugėjus Panevėžyje karaimų. Nuo 1924 m. iki 1939 m. kenesoje dirbo po du dvasininkus ir vieną maldos namų turtų ir kapinių prižiūrėtoją. 1926 m. Panevėžio miesto ir apskrities viršininko rašte Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos referentui buvo teigiama, kad „Jogašuvas Grigulevičius (Panevėžio karaimų dvasininkas) ir Simonas Lopatto (Panevėžio karaimų kenesos ir bendruomenės kapinių prižiūrėtojas) yra visais atžvilgiais ištikimi Lietuvos piliečiai. Pati karaimų organizacija yra grynai religinio pobūdžio ir neturi savyje jokių politinių siekių, todėl manyčiau, kad jos veikimui neturėtų būti trukdoma“.

 1938–1939 m. maldos namai buvo restauruoti – praplatinti ir paaukštinti.

1953 metais kenesa buvo nacionalizuota. Pagal senųjų Ramygalos gatvės gyventojų liudijimus, pradžioje ji buvo paversta siuvykla, vėliau šokių sale, vėliau – Kauno gamybinio kombinato „Dailė” apipavidalinimo dirbtuve. 1970 m. maldos namai buvo nugriauti dėl tipinio daugiaaukščio namo statybos, jame buvo apgyvendintos rusų kariškų šeimos. 1995 m. Panevėžio karaimų ir miesto Savivaldybės rūpesčiu kenesos vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo su tekstais lietuvių ir karaimų kalbomis (dailininkas R. Ridikas).

Tiek Trakuose, tiek Vilniuje ir Panevėžyje šalia kenesų buvo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, būdavo rengiami susirinkimai, vakarai, viešos paskaitos, šventės, saviveiklos vaidinimai, veikė moterų klubai, gyveno dvasininkai. 1927 metais bendruomenės pirmininko I. Rajecko, dvasininko J. Grigulevičiaus ir kitų įtakingų bendruomenės narių rūpesčiu Ramygalos gatvėje buvo pastatyti bendruomenės namai. 1939 metais į Panevėžį buvo atvykę aukštieji karaimų dvasininkai Simonas Firkovičius, Seraja Šapšalas. Iškilmingai priimti bendruomenės, šie garbūs karaimai kenesoje laikė Šv. mišias už Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną ir Vyriausybę. Pamoksle buvo priminti pranašo žodžiai: „Stenkitės dirbti geriau tose vietose, kuriose jus apgyvendinau, ir melskitės už ją Viešpačiui, nes kai bus toje vietoje gerovė, tai bus ir jūsų gerovė“.

Prie bendruomenės namų veikė mėgėjų teatras, biblioteka, jaunimo organizacija “Onarmach“ (Pažanga), 1934–1939 m. karaimų kalba leidusi žurnalą „Onarmach“, kuriame straipsnių autoriai analizavo savo bendruomenių situaciją, istoriją, kultūros palikimą, buvo spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įvykių aprašymai. Išleisti trys žurnalo sąsiuviniai – 1934, 1938 ir 1939 metais. Oficialus žurnalo leidėjas buvo Lietuvos karaimų draugija, redaktorius Mykolas Tinfovičius (1912-1974), tuomet studijavęs teisę. Pirmieji du žurnalo sąsiuviniai buvo padauginti šapirografu, trečiasis išspausdintas Panevėžio spaustuvėje „Vilnis“. Dalis teksto - užrašai, pavadinimai buvo piešti ranka. Visi straipsniai su mažomis išimtimis karaimų kalba ir jai pritaikytais lietuviškais rašmenimis. Be redaktoriaus žurnalui rašė ir panevėžietis Danielius Čaprockis, poetas Jokūbas Maleckas.

Karaimų jaunimas būrėsi prie bibliotekos Karaj bitikligi (Karaimų raštija), įsteigtos 1929 metais, kurioje buvo sukaupta apie 400 leidinių karaimų, lietuvių, rusų ir kitomis  kalbomis, rankraščiai, nuotraukų kolekcijos. Bibliotekoje švietėjišką darbą dirbo vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius, viešėjo mokytojas Zenonas Firkovičius iš Trakų, kiti dvasininkai ir karaimų šviesuomenės atstovai. Prie bibliotekos įsisteigęs mėgėjų teatras vaidino vieną spektaklį po kito, veikė vaikų mėgėjų tautinis ratelis Balkuv (Spindulys), kuriam vadovavo Tamara Timinskaitė. Bibliotekos skaitykloje 1938 metais, besirūpinant gimtosios kalbos ugdymu, pradėtos vesti karaimų kalbos ugdymo pamokos. Jas vedė Jokūbas Maleckas ir Jonas Rajeckas.

Bibliotekoje lankėsi mokslininkai antropologai iš Italijos ir Ženevos.

Aktyvi ir gyva Panevėžio karaimų bibliotekos Karaj bitikligi veikla nutrūko 1940 metais. Draugija ir biblioteka buvo uždarytos. Spėjama, kad jos fondai buvo išdalinti bendruomenės nariams, bet istorijos suirutės išblaškė viską ir jokių leidinių iš buvusios bibliotekos aptikti nepavyko.

Nedaug, tačiau unikalių su Panevėžio apylinkių karaimų istorija susijusių praeities reliktų saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Panevėžyje gyveno ir kūrė vienas talentingiausių karaimų poetų Šelumielis Lopato (1904–1923). Gimė Š. Lopato Trakuose. „Jo poetinis palikimas nedidelis, tačiau ir tie keli likę eilėraščiai liudija jį buvus labai talentingą. Kai kurie jų parašyti Kryme, kur jis drauge su tėvais buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais. Ten jis lankė Eupatorijos dvasinę seminariją. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai, matyt, buvo linkę rengti jį dvasininko karjerai, bet gyvenimas lėmė kitaip. „Š. Lopato dirbo girininku Biržų, Pasvalio apylinkėse, kur buvo klastingai nužudytas. <…> 1923m. jis buvo Panevėžyje įkūręs karaimų jaunimo klubą („Karaj Bitikligi“)“. Š. Lopato „buvo „Onarmach“ draugijos steigimo iniciatorius ir jos sekretorius“. Pasak H. Kobeckaitės, „remiantis prisiminimais ir jau minėta aktyvia visuomenine poeto veikla Panevėžio karaimų bendrijoje „Onarmach“, galima spėti Lopato rašius ir pjeses, tačiau jų tekstų nėra išlikę“.

Panevėžyje gimė ir gyveno daug įžymių karaimų tautos žmonių: poetas Mykolas Tinfavičius (1912-1974), gimęs Panevėžyje. Čia baigė gimnaziją, aktyviai bendradarbiavo leidžiant karaimų žurnalą „Onarmach“. Dažnas vyresnio amžius panevėžietis dar atsimena šios garbius karaimus: iš Pasvalio kilusį M. Novickį, didelės erudicijos, aukštos kultūros pedagogą, mokyklose ir mieste turėjusį didelį autoritetą. Jis pirmą kartą mieste suorganizavo gėlininkų konkursą, jo iniciatyva buvo pradėtas sodinti garsusis Pasvalio parkas. Įsimintina advokato Jono Rajecko asmenybė. Pagarbiai minimi: Rapolas Grigulevičius, karaimų bendruomenės siela, kultūrinio ir istorinio karaimų gyvenimo tradicijų puoselėtojas, pulkininkas Leonas Rajeckas, lakūnas Juozas Robačiauskas, miškininkas Jokūbas Robačiauskas, prekybininkė Sofija Grigulevičiūtė, principingoji 5 vidurinės matematikos mokytoja Debora Grigulevičienė ir anglų kalbos mokytoja Ona Novickaitė bei kiti darbštūs miestui ir Lietuvai nusipelnę karaimai miestelėnai.

Pokario metais kaip visoje Lietuvoje, taip ir Panevėžyje karaimų kultūrinis gyvenimas sunyko, o religinis nuėjo į pogrindį. H. Kobeckaitė, apibendrindama šį laikotarpį, skausmingai pastebėjo, kad per 50 sovietinio režimo metų karaimų kultūros ir dvasingumo nuostoliai buvo didesni nei per visus tautos istorijos amžius.

Štai keli skaičiai iškalbingai liudijantys demografinę karaimų bendruomenės raidą - 1857 metais Panevėžyje gyveno 47 , 1931 – 155 , o 2013 – 21 karaimas.

Prasidėjus Atgimimui ir ypač po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo karaimų bendruomenės kultūrinis gyvenimas pastebimai pagyvėjo ir Panevėžyje.  

J.Marcinkevičiaus žodžiais: „ Istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, kas įvyko - tęsiasi ir vyksta mumyse <<...>> nesunku pastebėti ir išgirsti, kaip virš visų istorinių paminklų gieda dabarties paukščiai ... “ - norisi išskirti vieną iš skambiausių pastarojo meto kultūrinių įvykių karaimų bendruomenėje, kuris glaudžiai susijęs su Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės Bitės viešaja biblioteka. 2010 metais čia buvo surengti Panevėžio, Vilniaus ir Trakų karaimų bendruomenių poezijos skaitymai. Renginio dalyviai pagerbė Jokūbo Malecko ir Šelumielio Lopato kapus Naujamiestyje, jų atminimui kapinėse buvo skaitomos eilės. Renginio tęsinys vyko bibliotekoje, skambėjo Š. Lopato, J. Malecko, M. Tinfavičiaus eilės lietuvių ir karaimų kalba. Įdomus šventės akcentas, kai pagal senovinę bajorišką tradiciją bičiuliai R. Tinfavičius ir L. Vasilevičius pasikeitė nacionaliniais ginklais – karaimišku seneku ir lietuvišku kardu, po ceremonijos tapo „ginklo broliais“. Šventės metu buvo teikiamos atminimo dovanos, knygos, skaitomi dedikuoti eilėraščiai, skambėjo padėkos, įkvepiančios toliau puoselėti lietuvių ir karaimų kultūrų sąsajas, saugoti ir skleisti per 600 metų mus pasiekusį šios dvasingos tautos įvairiapusišką paveldą.

Panevėžio krašte su lietuviais kartu gyvenusiems karaimams, daugybe buitinių reikalų susijusiems kaimynams ir pažįstamiems ne vieną šimtmetį, šis kraštas tapo savas kaip ir mums: jų tautos istorija, jų gyvenimų istorijos – ir jų, ir mūsų artume... Norisi branginti kiekvieną šios bendruomenės narį, iš kurio lietuvis galėtų mokytis patriotiškumo ir meilės savo gimtajam kraštui.

Į titulinį