Tėvo Stanislovo jubiliejui paminėti

Rugsėjo 27 d. (ketvirtadienį) 17 val. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje – Vitos Morkūnienės knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ pristatymas, skirtas Tėvo Stanislovo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Dalyvaus knygos autorė, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Algirdas Dauknys, filologė Albina Saladūnaitė, vargonininkė Jolanta Antanaitienė. Bus rodomas Audriaus Stonio filmas apie Tėvą Stanislovą „Atverti duris ateinančiam“.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, su tėvu Stanislovu bendravusi paskutinius keliolika jo gyvenimo metų Dotnuvoje ir Paberžėje, apie pokalbius ir knygą:

„Matuojant laiku, daugiau bendravimo būta Dotnuvoje. Čia buvo didžiųjų, sunkiųjų
mūsų pokalbių vieta. Čia daugiausia kalbėtasi, klausinėta, ieškota atsakymų. Čia
įvyko svarbių asmeninių atradimų, drįsčiau teigti – ir abipusių atsivėrimų. Tie
pokalbiai buvo ir dovanos, ir pamokos, intensyvus dvasinis darbas.

Bendravimo su tėvu Stanislovu Dotnuvoje laikas sustabdytas knygoje „Pokalbiai tėvo
Stanislovo celėje“, kurią leidykla „Baltos lankos“ išleido praėjus metams po Tėvelio
mirties, 2006-ųjų birželį. 2007-aisiais tiražą pakartojo, o šių metų pavasarį perleido
trečią kartą. Tokio žmonių dėmesio ir populiarumo knyga susilaukė greičiausiai dėl
savo tikrumo – joje publikuojami autentiški pokalbiai skaitytojui tarsi suteikia
galimybę vėl pabendrauti su Tėveliu, pabūti jo artumoje.

Paberžė buvo mūsų bendravimo šventadieniai. Fiziškai šis bendravimas užėmė gal ir
mažiau laiko, bet buvo ne mažiau intensyvus ir svarbus. Tie šventadieniai susidėjo iš
laukimo, iš nuojautų, iš planuotų ir neplanuotų susitikimų ir pokalbių. Nors... kalbėtis
Paberžėje beveik nereikėjo.“

Režisierius Audrius Stonys apie filmą „Atverti duris ateinančiam“:
„Filmas turėjo vadintis „Sala“, tik paskutinę minutę mane atkalbėjo. Sakė, čia geografinis pavadinimas, paskui visi manys, kad tėvas Stanislovas kažkokioj saloj gyvena... Aš šį žmogų be galo mylėjau – jis atvėrė pasaulį, kur nerakinamos durys, kur tave priima, neklausdami nei vardo, nei pavardės; kur gali gyventi, kiek nori, ir dar tos giesmės... Visiems, kurie prisiliesdavo, jis sukeldavo neblėstantį dėkingumo jausmą.
Atsimenu, pirmąsyk atėjęs, spontaniškai pagriebiau kirstuvą, išbėgau į lauką ir pradėjau kapot ledus nuo laiptukų upelio link... Tiesiog privalėjau bent kažkaip atsilyginti, grąžinti dalelę gerumo atgal... Seniai svajojau sukurti šį filmą, bet laikais, kai iškirpdavo net netyčia į kadrą patekusį kryžių, tai buvo neįmanoma. Galiausiai, gavęs leidimą, neįsivaizdavau didesnės laimės...“

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūrinių renginių ir leidybos skyrius