Prancūzų rašytojo Didier Decoin knyga „Anglė su dviračiu“ pasakoja fantastišką ir užburiančią istoriją. Tiesa egzistuoja, tačiau kartais geriau ją nutylėti. 

Viskas prasideda nuo indėnų žudynių Pietų Dakotoje 1890 metais. Džeisonas Flaneris, anglų fotografas, kuris labai ilgisi savo tėvynės, apsiima globoti trejų metų mergaitę, kurios motina buvo nužudyta tų skerdynių metu. Žinoma, jis ketina palikti Emilę našlaičių prieglaudoje, nes netrukus išvyks į Angliją. Vis dėlto jis iškeliauja su Emile.

Jie atvyksta į dvarą Jorkšyre, kur Džeisonas gyveno visą gyvenimą. Emilė auga, eina į mokyklą ir mokosi skaityti. Visi aplinkiniai turi savų minčių ir juos kankinančių klausimų – ar Džeisonas ją įsivaikino, ar pagrobė? Ar kas nors atvyks jos ieškoti? Miestelio policininkas atlieka savo tyrimą, užsispyrusiai, atkakliai ieškodamas tikrųjų Emilės šaknų. Netrukus Džeisonas supranta, kad jei jis nori indėnų kilmės Emilei suteikti tapatybę, dokumentus ir socialinę padėtį, jis neturi kito pasirinkimo, tik ją vesti. Tai bus įspūdingos vestuvės, kurios nutrauks visus įtarinėjimus ir nuramins net atkaklųjį policininką. 

Emilė tikėjosi žirgo, tačiau tarp vestuvinių dovanų ji randa dviratį. Džeisonas net negalėjo įsivaizduoti, kaip ši dovana pakeis Emilės likimą. Iš pradžių ji važinėjosi po kelias valandas, tada dienas, o galiausiai ir naktimis. Savo kelionėse ji atranda kai ką labai neįprasto – dvi mažos mergaitės tolimame kaime teigia, kad prie upės krantų jos bendrauja su fėjomis. Visi nori jomis tikėti, o ypač Emilė. Mergaičių tėvas, taip pat fotografas, paprašo vaikų vaizdinio įrodymo. Mergaitės padaro, ką lieptos, ir atneša penkias pribloškiančias nuotraukas. Dabar visa Anglija pasidalins į tikinčius ir netikinčius fėjomis.

Kaip tik tuo metu Anglijoje gyvena seras Artūras Konanas Doilis, kuris tiesiog apsėstas dvasingumo. Šią fantastišką istoriją jis išgirsta kaip tik laiku. Tai bus ko gero paskutinė jo misija – apsaugoti mergaičių tiesą ir jų melus.