Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susitelkimas į Holokausto problematiką ir istorijos mokslo desovietizacijos pastangos trukdė įdėmiau pažvelgti į Lietuvos žydų dalies, nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo metais patekusios į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją (LŠD), likimą. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu sukurtas ir vėlesniais sovietmečio periodais palaikytas 16-osios LŠD naratyvas (kaip Didžiojo Tėvynės karo mitas) su tikrąja šio Raudonosios armijos (RA) junginio istorija turėjo mažai ką bendra.

Sovietmečiu karo metų įvykiai buvo perteikiami vadovaujantis ideologinės sistemos ir politinės konjunktūros reikalavimais. Didžiojo Tėvynės karo mitas buvo pradėtas dekonstruoti nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, sykiu dekonstruotas (bet ne perkurtas) ir sovietmečiu sukurtas 16-osios LŠD vaizdinys. Tačiau 16-osios LŠD karių žydų, jų frontinio gyvenimo realybė bei ekstremaliomis karo sąlygomis tarpusių santykių su ginklo draugais (lietuvių ir rusų tautybių kariais) tema neretai buvo apeinama kaip „nepatogus“ klausimas.

Atsižvelgiant į susiklosčiusią istoriografinę situaciją, monografijoje „16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai žydai. Istorija ir atminimas“ susitelkta į dvejopą tyrimo objektą (ir tikslą): 1) mikrolygmenį – žydų karių tarnybos 16-ojoje LŠD patirtis ir 2) makrolygmenį – šio RA junginio bei jo žydiškojo dėmens panaudą SSRS (Lietuvos SSR), lietuvių išeivijos JAV, Izraelio, nepriklausomos Lietuvos naratyvuose, atminimo kultūrose ir Rusijos Federacijos inspiruoto „informacinio karo“ erdvėje.

Monografijoje, įvertinus 16-osios LŠD žydų karių istorijos ir atminimo kontroversijas, atskleidžiami kompleksiški skirtingų požiūrių į šio RA junginio istoriją aspektai, kuriantys prielaidas atsisakyti tiek jo vaizdinio romantizavimo, tiek nuvertinimo ir marginalizavimo.