„Mes turime nuostabų Stradivarijaus smuiką – lietuvių kalbą“ (D. Kajokas): paroda gimtajai kalbai išlaikyti, gražinti, skleisti

Lentynose išdėliotos parodos knygos
Pradžia:2021-12-07 9:00
Pabaiga:2022-02-28 19:00
Vieta:I a. erdvės
Adresas:Respublikos g. 14
Panevėžys

Artėjant tarptautinei gimtųjų kalbų dienai, bibliotekos I a. erdvėje eksponuojama leidinių paroda gimtajai kalbai išlaikyti, gražinti, skleisti „Mes turime nuostabų Stradivarijaus smuiką – lietuvių kalbą“ (D. Kajokas). Šios parodos tikslas – per unikalią lietuvių kalbą giliau pažvelgti į Lietuvos identiteto šaknis, mūsų žmones ir pagrindines tautos dvasines vertybes. Spaudinių parodoje rasite knygų apie lietuvių kalbos ištakas, žymiausius kalbininkus, tarmes, turtingą tautosaką, dabartinę vartoseną, kalbos kultūrą ir kalbos klaidas.

„Negalime paneigti kalbos kaip malonės, suteiktos visiems – ir stipriesiems, ir silpniausiems. Kaip dovanos, skirtos susikalbėti, suprasti, išgirsti. Prikelti, išgydyti. Pajusti, kad esame unikalūs, brangūs, ypatingi. Kad iš kalbos kaip iš mažyčio  grūdelio gali išaugti didžiulis medis, jungiantis gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį, žemę ir dangų.“ (Renata Šerelytė)

Kokia ji – lietuvių kalba? Išsaugojusi indoeuropiečių prokalbės senoviškumą garsuose ir formose. Tikras atradimas kalbos mokslo tyrinėjimams. Netekusi teisių raštui ir spaudai, užgožta svetimšalių ir vėl pakilusi. Nelengva, su daugybe vingrybių besimokančiam. Skambi, muzikali, žodinga kalbančiam. Gražus seno ir naujo derinys, anot humanitarinių mokslų daktarės Ingos Hilbig, naujoviškais drabužiais apvilkusi senovė. Mums, lietuviams, – skalsi kaip duona.

Pastebimai kinta tradicinė bendrinės kalbos samprata, didėja vartosenos variantiškumas, keičiasi visuomenės kalbinės nuostatos ir kalbos ideologijos. Tiesiog akyse kalba skleidžiasi vis nauju įvairialypiu pavidalu: pirmiausia čia patenka naujų skolintų reiškinių, žiebiasi ir gęsta kalbos mados, kuriami naujadarai, priimami arba ignoruojami kalbos normintojų siūlymai.

Vartydami parodos leidinius aptiksite, kad žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškos gamtos įvairovę. Turime daug žodžių visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Žodžių gausa parodo kalbos turtingumą, vaizdingumą.

Eksponuojami leidiniai apima ir informaciją apie lietuvių kalbos mokslui nusipelniusius bei įsipareigojusius gimtojo žodžio kūrėjus, puoselėtojus, skleidėjus. Šiandien turime puikių kalbininkų, naujai žvelgiančių į būtinybę pažinti kalbos istoriją, kitimą, vartojimą.

Dar vienas parodos segmentas skirtas atskleisti Lietuvos tarmių įvairovę. Nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnekčių, iš kurių dešimt yra už Lietuvos teritorijos ribų.

Rengdami parodą stengėmės perteikti visuomenei naujausias kalbotyros žinias, šviesti ją aktualiais kalbos vartojimo klausimais, kelti lietuvių kalbos prestižą, motyvuoti moksleivius – būsimuosius kalbos tyrėjus ir puoselėtojus – propaguoti lietuvių kalbą kaip Europos daugiakalbystės bei kultūrų dialogo partnerę.

Tikimės, kad pristatomi leidiniai sudomins lietuvių kalbos žinovus, moksleivius, studentus ir skaitytojus, besidominčius lietuvių kalbos istorija ir kultūra.

Veiks iki 2022 m. vasario 28 d.

Vaizdo įraše – rašytojo Donaldo Kajoko mintys apie lietuvių kalbą:

Parengta pagal:

Aldona Paulauskienė. Kalba ir kalbotyra negali tarnauti politikai
Vilma Leonavičienė. Per kalbą ir kalbas kuriame savo tapatybę
Marijus Šidlauskas. Neišeiti iš kalbos namų
Džiuljeta Maskuliūnienė: „Koks žodis, toks ir pasaulis“

Parodą ir jos pristatymo tekstą parengė Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Birutė Urbanavičienė; parodą apipavidalino dizainerė maketuotoja Jūratė Kirtiklytė.