Projektas „Parašyta Molėtų krašte“ tęsiasi

parasyta-moletu-kraste

Rezidenciją Molėtuose baigė projekto „Parašyta Molėtų krašte“ dalyvė Viktorija Samarinaitė.

Dvi savaites autorė sėmėsi įkvėpimo rudeniškoje Inturkėje, o spalio 1 dieną surengė neįprastą susitikimą su Molėtų skaitytojais, kur dalinosi įspūdžiais iš savo kelionių, pristatė savo darytas fotografijas ir pasakojo apie kelionių ir kūrybinio įkvėpimo ryšį.

„Rašymas užima svarbiausią vietą mano gyvenime. Suprantu, kad dėl to greičiausiai kaltos vaikystėje maniakiškai skaitytos pasakos. Kai skaityti dar nemokėjau, jas kas vakarą sekė mama, pažinusi raides tarsi gavau raktą nuo pasakų karalystės, nes lentynose namuose glaudėsi visų pasaulio šalių pasakų kolekcija. Tačiau skaityti pasakojimus yra viena, bet išgirsti juos iš tam tikroje kultūroje su tomis pasakomis užaugusių žmonių – visai kas kita. Svečiose šalyse praleidau apie penkerius metus ir dabar jau žinau, ko mane traukė į Indiją, Iraną, Laosą, Mianmarą ar Gvatemalą. Aš ieškojau istorijų. Pasakų, kurių dar neteko skaityti.“ – Viktorija.

Autorės kūryba iš Inturkės

Antroji diena
Šiandien nieko neparašiau. Kaip maldą sau po nosimi kartoju užkalbėjimą: rašymas vyksta nuolatos. Taip pasakė dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė per pirmąjį kūrybinio rašymo užsiėmimą.

Rašome nuolatos: ryte valydamiesi dantis, vaikščiodami miesto gatvėmis, šveisdami pridegusią keptuvę, klausydamiesi dviejų senolių pokalbio prekybos centro eilėje, stebėdami jūros žaismą ūkanos dieną, leisdami vėjui pagriebti skrybėlę ir neštis tolyn į kopas. Aš – tarsi slaptasis valstybės archyvas su ilgais koridoriais. Kiekviena sekundė mane pakeičia. Kiekvienas mirksnis virsta atskiru dokumentų aplanku stalčiuje. Ta duomenų saugykla nepaliaujamai pildosi, pati sau tampu paieškos sistema su daugeliu spragų, biblioteka, kurios knygas karpau pažodžiui, klijuoju į vis naujus ir naujus tekstus.

Tie žodžiai – nuorodos į tam tikrus būties momentus. Jos veikia kaip mažytės kelionės laiku mašinos, perkeliančios į tikslią akimirką praeityje. Iš tų būties momentų it koliažą, it siuvinį dėlioju pasakojimą, kurio dar niekas nebuvo sukūręs. O galbūt visos istorijos išties jau parašytos, paveikslai nutapyti, o muzika – sugrota? Gal jau nebėra ko taip vargintis?

Visai negraužia sąžinė, kad dalis mano didžiojo archyvo dokumentų yra suklastoti, ne mano, o skolinti prisiminimai. Manęs negraužia sąžinė, jog bejausmiškai pasisavinau aibę istorijų, paverčiau svetimą išgyvenimą, svetimą skausmą savuoju, apie kurį dabar ir bandau papasakoti. Na ir kas, jog man per karą neperšovė kojos, kad manęs niekada neprakeikė čigonė, negyvenau džiunglėse, nešokau parašiutu, nesusidūriau su jaguaru, nemeditavau tris dienas iš eilės drėgnoje Himalajų oloje, neįkopiau į ugnikalnį ir nepamilau vyro vien iš laiškų.

Na ir kas.
Dar poetas T. S. Eliotas nesikuklindamas paskelbė esą geri rašytojai – skolinasi, o puikūs – vagia. Jis buvo puikus rašytojas.

Taip ir kiekviena istorija yra manoji, o mano pasakojimai įsilieja į kitų.
Taip ir bet kurio iš mūsų istorija yra viso pasaulio istorija.

Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija