PAVELDĖTI. PAŽINTI. SAUGOTI: Lietuvos vertybės – UNESCO sąrašuose

literatūros paroda „PAVELDĖTI. PAŽINTI. SAUGOTI: Lietuvos vertybės – UNESCO sąrašuose“

Bibliotekos I aukšto erdvėje eksponuojama literatūros paroda „PAVELDĖTI. PAŽINTI. SAUGOTI: Lietuvos vertybės – UNESCO sąrašuose“.

Kultūros paveldas – laiko tėkmėje kloja pamatus dabarčiai ir ateičiai. Tai ne vien vertybė pati savaime, bet ir estetikos, kultūros, mokslo, verslo ar tapatybės šaltinis. Vertybės, įrašytos į Pasaulio paveldo sąrašą, ne tik skatina pasididžiavimo jausmą, bet ir įpareigoja pasauliniu mastu jausti atsakomybę ir būti solidariems siekiant išsaugoti reikšmingą žmonijos paveldą ateinančioms kartoms.

Lietuvos Respublika į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) buvo priimta 1991 m. UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ buvo sukurta 1992 m., siekiant išryškinti dokumentinio paveldo, kaip neįkainojamo istorijos ir pasaulio civilizacijos raidos liudytojo, žinių apie kultūrų ir tautų įvairovę šaltinio ir kolektyvinės atminties archyvo, svarbą.

UNESCO požiūriu, užtikrinant pasaulio atminčiai reikšmingo paveldo apsaugą, būtina šį paveldą identifikuoti, stiprinti atminties institucijų bendradarbiavimą, skatinti elektroninių katalogų kūrimą, skaitmeninimą ir turinio sklaidą internete, paveldo rinkinių populiarinimą, vertės ir paveldosauginės savimonės ugdymą.

Besidomintiems ekspozicijos leidiniais atversime tikrą, autentišką Lietuvą – architektūrinių stilių dermes Vilniuje, vėjo pustomas kopas Kuršių nerijoje, pagoniškosios Lietuvos ištakas Kernavėje,Struvės geodezinio lanko reikšmę,supažindinsime su reprezentatyviuoju žmonijos nematerialaus kultūros paveldu -gyvąja tradicija – sutartinėmis, kryždirbystės menu, dainų ir šokių švenčių Lietuvoje akimirkomis.

Paroda sudaryta iš dviejų skyrių: „Materialusis kultūros paveldas“ ir „Dvasinis kultūros paveldas“.

Pirmame pažindiname su išskirtinėmis Lietuvos vietovėmis, įrašytomis į Pasaulio paveldo sąrašą:

Vilniaus istoriniu centru – 1994 m. gruodžio 17 d. 18-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos Tailande metu įrašytu į Pasaulio paveldo sąrašą. Istorijos požiūriu yra išskiriamos šešios pagrindinių pastatų ir jų kompleksų grupės: Pilis – Katedra; Bernardinų – Šv. Onos – Šv. Mykolo – Švč. Mergelės Marijos bažnyčios; Šv. Jonų bažnyčia – Universitetas – Generalgubernatoriaus rezidencija (dabartinė Prezidentūra); Aušros Vartai – Šv. Teresės bažnyčia – Šv. Dvasios cerkvė – Bazilijonų bažnyčia –Nacionalinė filharmonija; Šv. Mikalojaus – Pranciškonų – Liuteronų bažnyčios; Vizitiečių – Misionierių bažnyčios.

Kuršių nerija – 2000 m. gruodžio mėnesį buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą. Kuršių nerijoje saugomas savitas kraštovaizdis, įskaitant autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūrinius sluoksnius, senąsias Nidos kapines, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, būdingus medinės architektūros pastatus. Vertingiausiu Kuršių nerijoje pripažintas išskirtinis vaizdas nuo Kuršių marių į Neringos gyvenvietes, kopas, miškais apaugusį kopagūbrį.

Kuršių nerijos dabartinis kraštovaizdis XIX a. buvo sąmoningai suformuotas pagal Vitenbergo universiteto profesoriaus J. D. Titiaus parengtą pirmąjį tokio mąsto pasaulyje kraštotvarkos projektą. Jis pasiūlė apželdinti kopas, tvirtinant mechanines užtvaras, apželdinant daugiametėmis žolėmis, o vėliau – mišku.

Kernavės archeologine vietove – į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2004 m.

Kernavė – vienintelis Baltijos šalyse penkių piliakalnių kompleksas, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė, liudijanti unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėta 1279 m. XIII a. Kernavė – feodalinis Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių išsidėstęs miestas. Tuo metu Kernavė buvo pirmoji Lietuvos sostinė – svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras.

Struvės geodeziniu lanku – 2005 m. įrašytu į Pasaulio paveldo sąrašą. Šis mokslo pažangą liudijantis objektas – tai Tartu (Estija) universiteto profesoriaus astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struvės (1793–1864) vardu pavadinta 1816–1855 m. sudaryta daugiau nei 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, besitęsianti nuo Fugleneso (Norvegija) iki Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros Ukrainoje. Seniausioji šio lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Šioje teritorijoje projektavimo ir matavimo darbus atliko caro armijos karininkas Carlas Tenneris (1783–1859). Gauti dienovidinio lanko matavimo rezultatai buvo reikšmingas mokslo laimėjimas, jie dar beveik šimtmetį naudoti skaičiuojant Žemės elipsoido parametrus.

Leidinių ekspozicijos skyrius „Dvasinis kultūros paveldas“ pristato reprezentatyvųjį dvasinį Lietuvos kultūros paveldą Lietuvoje – gyvą, klestintį, perduodamą iš kartos į kartą, teikiantį žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki nuoširdžiai puoselėjamų papročių.

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tradiciniai lietuviški kryžiai jungia architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiuose dažnai yra akivaizdūs iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, „saulutės“ ar „paukščio“ – Gyvybės medžio motyvai, atitinkantys sakralinės erdvės vaizdinius.

Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse tradicija irsimbolika buvo pripažinta šedevru. 2003 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją, pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje, ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos kraštuose.

Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos 2010 m. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto 5-oje sesijoje Nairobyje, Kenijoje.

Sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos reiškinys, paplitęs nedideliame Lietuvos plote – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje. Tai yra sinkretinio meno rūšis, kurioje darniai susilieja žodis, muzika ir šokis. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka ir vyrai. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų skambesys.

UNESCO tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ yra įrašytos trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos:  „Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“, „Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija“ ir „Liublino unijos akto dokumentas.

Išsamią informaciją minėtomis temomis suteiks parodoje pristatomi architektūros, paveldosaugos, istorijos mokslų monografijos, Lietuvos akademinės visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjų straipsnių rinkiniai, kelionių vadovai, įspūdingi fotografijų, dailės albumai ir kiti aktualūs leidiniai, padedantys praplėsti pažinimą bei suvokimą apie vietinio, nacionalinio ir pasaulinės reikšmės paveldo išsaugojimo svarbą.

Apsilankius parodoje pasisemti žinių bus naudinga paveldo specialistams, kelionių gidams ir visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros paveldu, jo priežiūra ir išsaugojimu bei tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais.

Paroda veiks iki lapkričio 27 dienos.

Parengta pagal: unesco.lt

Parodą ir informaciją parengė
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė Birutė Urbanavičienė.
Apipavidalino Milda Lašaitė.