Jono Basanavičiaus Lietuva

Sudūvos krašto gamtos grožis ir ryškių asmenybių bei žymių veikėjų įprasmintos vietos veda jų paliktais ženklais ir atmintimi pažymėtais keliais. Šis kraštas – ne tik nepamirštamų literatūros klasikų, žinomų mokslininkų, ryškių kultūros asmenybių, bet ir tautinės savimonės žadintojų, jos valstybingumo kūrėjų ir įtvirtintojų gyvenimo kelio pradžia. 

Vykstant į daktaro, nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus (1851–1927) tėviškę, Mondžgirėje – paminklas Kaziui Griniui (1866–1950). Trečiojo Lietuvos prezidento atminimą įamžinantis memorialas, netoliese jo gimtosios vietos Selemos Būdos, menantis iškilios asmenybės švietėjišką, tautinę ir humanistinę veiklą, kurios svarbiausią nuostatą byloja epitafinis įrašas: „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe... Aukščiausios lietuvių dvasinės ir medžiaginės gerovės galima pasiekti tik laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos Respublikoje“. Vykdant šventą prezidento valią urna su pelenais po Nepriklausomybės atkūrimo 1994 m. parvežta ir palaidota Lietuvoje.

Kitas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – jaukus ežero apsuptyje Paežerių dvaro – pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą – ansamblis. Politinių ir istorinių lūžių metai nesunaikino dvaro išorinio autentiškumo, menančio seną ir garbingą jo praeitį. Suprojektuotas klasicizmo architektūros pradininko Lietuvoje Martyno Knakfuso, pastatytas 18 a. pabaigoje, interjeras įrengtas 1808 metais. Nors dvarvietės statinių ansamblis pergyveno nemenkus istorinius virsmus ir pokyčius, tačiau išlaikė architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdžio vienovę. XIX a. priklausė dvarininkams Gavronskiams, o II-ojo pasaulinio karo išvakarėse – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio, kuris 1940 m. pasitraukė į Vakarus, nuosavybė. 1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui. Rūmų ansamblyje įsikūręs Suvalkijos regioninis centras, o oficinoje – Vilkaviškio krašto muziejus su turtinga išeivijos dailininkės, kraštietės Magdalenos-Birutės Stankūnienės-Stankūnas rūbų kolekcija. Ši muziejaus puošmena – ne vienintelė išeivės dovana savajam kraštui: tai ir vertingų meno kūrinių kolekcija, fotodokumentai, asmeniniai daiktai ir šeimos relikvijos, o svarbiausia – parama bei mecenatystė. Jos lėšomis suremontuota oficina, kurioje ir įsikūręs muziejus.

Krašto muziejuje taip pat saugoma nacionalinė kultūros vertybė – Vinco Kudirkos smuikas. Nuo jo, paties daktaro rankomis suvirpintomis stygomis pasklido Tautiškos giesmės melodija, kuri, atgavus nepriklausomybę, vėl suskambo Lietuvos himnu. Šis smuikas pabuvojo net keleto savininkų rankose, kurių paskutinysis – mokytojas S. Ankevičius
Moderniai įrengtoje Vilkaviškio miesto centrinėje aikštėje pasitinka didingas paminklas patriarchui Jonui Basanavičiui, o netoliese esantį Bartninkų miestelį aplankyti verta dėl buvusios bažnyčios griuvėsių. Monumentalios senosios šventovės liekanos, greta medinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, mena ne tik dramatiškus praeities įvykius – sugriauta baigiantis II-ajam pasauliniam karui, o pokaryje neleista atstatyti – bet ir įprasmina dabarties kultūrinius įvykius: vyksta meno instaliacijos, poezijos skaitymai. Bažnyčios griuvėsiai įtraukti į kultūros registrą, joje daugiau nei penkiolika metų klebonavo žinomas knygnešys Juozas Šmulkštys (1866–1931).

Nuo Bartninkų miestelio jau netoli Ožkabaliai, kuriuose gimė aušrininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius. Atstatytoje sodyboje saugoma ir palaikoma signataro gyvento laiko dvasia, o asmeniniai daiktai iliustruoja ir atkuria pasiturinčio Suvalkijos ūkininko gyvenimo aplinką. Šioje vietoje pabuvoti jau vien todėl svarbu, kad joje pajaučiamas nenusakomas žmogaus ryšis su aplinka, istorija ir laiku. Žmogaus tapatumo prasmes ir istorinės asmenybės Jono Basanavičiaus nuopelnus Lietuvai sudėlioja profesionalus gidės pasakojimas. Už J. Basanavičiaus sodybos suprojektuotas ir apsodintas Tautinio atgimimo ąžuolynas, šiandien – žmogaus stiprybės ir vienybės simbolis.

Apsilankymas Šilavoto Davatkyne – dar vienas patvirtinimas, kad žmogaus gyvenimas visada taurus ir prasmingas, kai jis paskiriamas kilniems ir visuotiniems tikslams. Daugiau nei šimtmetį Naujasėdžio pušyno šlaite įsikūrusių pamaldžių moterų gyvenimus ir jų veiklą atskleidžia vienos iš vienuolių Marijonos Dabrišiūtės giminaitė. Jos įkūrė neformalų vienuolyną, daraktorių mokyklą, mokė tikėjimo tiesų, priglaudė bei globojo neturtingųjų vaikus. Jų kasdieniu taku, ne taip seniai nužymėtu Šventųjų skulptūrėlėmis, lyg per laiko juostą patenkame į paprastą, bet ir labai jaukią, neblėstančios auros ir sustojusio laiko vietą. Dabar, kai jau vienuolių nebėra, ją įprasmina čia vykstantis plenerai, susitikimai, poezijos vakarai ir keliautojų apsilankymai.
Jono Basanavičiaus Lietuva – pasiaukojimas, meilė ir tikėjimas savąja tėvyne, kurioje kiekvienas doras žmogus kasdieniu darbu pasišvenčia tarnystei, taip prisidėdamas prie jos gerovės ir dvasios stiprybės.

Tekstas Angelės Mikelinskaitės
Nuotraukos Romaldos Aleliūnienės, Jovitos Verbickienės