Jono Aleknos kūryba lyg sielos šauksmas

Juozo Miltinio palikimo studijų centre veikia aktoriaus, režisieriaus Jono Aleknos (1917–1964) vaizduojamosios dailės paroda, skirta jo 100-osioms gimimo metinėms. Sielos šauksmas – taip J. Aleknos įvairiapusės kūrybos esmę įvardijo jo duktė muzikologė prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, atidarydama šią parodą.

Savo solidžiame pranešime profesorė vertė J. Aleknos biografijos puslapius, atskleisdama įdomius faktus nuo pat vaikystės iki brandžios kūrybos metų, supažindindama su šia iškilia asmenybe, būdo bruožais, žymiais vaidmenimis ir spektaklių pastatymais teatre, su jo dailės kūriniais. Juozo Miltinio palikimo studijų centre eksponuojamos akvarelės, eskizai, keramikos darbų fotografijos atvėrė dar vieną aktoriaus talentą.

Nuoširdžiai, įtaigiai, emocingai prof. R. Aleknaitė-Bieliauskienė pasakojo apie tėvo jaunystės bandymus tapti jaunuoju ūkininku, apie amatų mokymąsi, apie kelią į teatrą. Prisiminė jo bendražygius. Apgailestavo dėl teatro efemeriškumo. Su humoru kalbėjo apie gastrolių ypatumus. Akcentavo aktoriaus misijos svarbą.

Paminėti J. Aleknos jubiliejaus susirinko teatralai, dailininkai, kultūros darbuotojai, bičiuliai, artimieji. Atidarant parodą šiltais prisiminimais dalijosi aktoriai Rudolfas Jansonas, Gražina Urbonavičiūtė, Algirdas Paulavičius. Jonas Alekna jaunuosius savo kolegas žavėjo didžiu aktoriaus talentu, grimo meistryste, empatija. Jie prisiminė, kad iš savo grimo kambario aktorius išeidavo taip įsikūnijęs į savo personažą, kad nebeįmanoma būdavo jo atpažinti.

Scenoje jo vaidmenys būdavo išjausti iki sielos gelmių. Pasikeisdavo išvaizda, eigastis, balsas. Sunku būdavo patikėti, kad ką tik spektaklyje matytas personažas gyvenime atrodo ir kalba visai kitaip. Savo jauniems kolegoms jis nešykštėjo patarimų, pagalbos. R. Jansonas prisiminė vertingas J. Aleknos grimo pamokas. G. Urbonavičiūtė papasakojo, kaip po ilgų varginančių repeticijų, būdamas silpnos sveikatos, aktorius dar norėjęs jai pagelbėti – palydėti iki namų, nes naktį eiti vienai buvo nesaugu.

Panevėžiečių klubo Vilniuje pirmininkas, sovietmečiu ilgus metus buvęs Panevėžio miesto vadovas Bronius Kačkus prisiminė Kauno ir Panevėžio teatrų spektaklius, J. Aleknos sukurtus vaidmenis. Vieni ryškiausių, kurių net laikas nepajėgus išdildyti, – Ščiukaris iš M. Šolochovo „Pakeltos velėnos“ ir Gaška iš Vienuolio „Prieblandoje“. Pastarasis spektaklis, pastatytas 1945 m. ir vaidintas 50 metų, tapo tikra teatro legenda, o Gaškos vaidmuo – aktorinės meistrystės viršūne.

Parodos rengėjus sveikinęs Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas kalbėjo apie iškilių teatro žmonių įamžinimo svarbą ir galimybes.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė nuoširdžiai padėkojo prof. Aleknaitei-Bieliauskienei už nuolatinį rūpinimąsi miesto kultūra, siūlė susirinkusiems atidžiai įsižiūrėti į Jono Aleknos nuotraukas iš Kazio Vitkaus archyvo, pastebėti aktoriaus nuotaikų kaitą. Visus kvietė lankytis Juozo Miltinio palikimo studijų centre, domėtis teatro istorija, ją fiksuoti.

Renginį vedė Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė, pateikusi daug įdomios biografinės medžiagos apie J. Aleknos kūrybą, iliustravusi pasakojimą kritikų, rašytojų mintimis. Tą dieną J. Miltinio palikimo studijų centre susirinkusieji galėjo peržiūrėti Jono Aleknos nuotraukas iš Kazio Vitkaus archyvo.

Paroda veiks iki rugpjūčio 25 d. 

Virginijos Januševičienės tekstas

Meganos Pesse ir Reginos Grigaliūnienės nuotr.


Trumpa biografija

Jonas Alekna gimė 1917-ųjų liepos 20 d. Kubiliūnų kaime, Radviliškio rajone. Lankė Kubiliūnų pradžios mokyklą. Baigė Grinkiškio Žemės ūkio rūmų mokyklos kursą. Mokėsi keramikos Kauno amatų mokykloje.

Kai į Kauną po mokslų Paryžiuje grįžo Juozas Miltinis ir pradėjo vadovauti Kauno darbo rūmų vaidybos studijai, Jonas Alekna kartu su kitais jaunuoliais aktyviai įsitraukė į studijos veiklą. Vaidina ir sukuria įdomius personažus jau pirmuosiuose Darbo rūmų dramos studijos pastatymuose. Pradedantis aktorius vaidina ir premjeriniame Darbo rūmų studijos Miltinio režisuotame spektaklyje Sofijos Čiurlionienės “Pinigėliai“.

1940-aisias, gavus leidimą Panevėžyje organizuoti antrąjį teatrą Aukštaitijoje, J. Miltinis su trupe aktorių atvyksta į Panevėžį. Jonas Alekna tampa naujai įkurto Panevėžio dramos teatro aktoriumi. Nuo pat pirmųjų vaidmenų aktorius aktyviai ir kūrybingai įsiliejo į kolektyvo darbą. Aktoriaus sukurti vaidmenys ryškūs, įsimintini, charakteringi. Jo įkūnyti personažai išsiskiria plastiškumu ir charakteringumu. Tai Korvinas (B. Jonsono „Sukčiaus testamentas“, 1941), Gaška (Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Liapkinas-Tiapkinas (N. Gogolio „Revizorius“, 1946), Žoržas Dandenas (Molier’o „Žoržas Dandenas“, 1947), Vezine (E. Labiche’o „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959), Ščiukaris M. Šolochovo „Pakelta velėna“, 1964).

1952 m. aktorius Jonas Alekna sėkmingai debiutuoja ir režisūroje – E. Borisovos pasaka „Juodojo ežero paslaptis“. 1954–1956 m. J. Miltinį perkėlus į Lietuvos kino studiją, Jonas Alekna dirbo Panevėžio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Režisavo ne vieną įsimintiną spektaklį: E. Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“, 1952, M. Gorkio „Paskutinieji“, 1955, E. de Filippo „Mano šeima“, 1959 m.

Aktorius, režisierius Jonas Alekna (1917–1964) išskirtinai reiškėsi ir dailės srityje: dirbo su pastatymų dailininkais, puikiai piešė, jaunuosius kolegas mokė grimo meistrystės. Grimo pamokas vedė ir prie Panevėžio dramos teatro veikusioje Dramos studijoje.