Poetės gimtadienis – šventė visam miestui

Tikro gyvenimo skonį lankytojai pajaus fotografijų iš žymios poetės Elenos Mezginaitės albumo parodoje „...tai tik žolės atspindys vandeny...“. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ veikianti paroda – paskutinis renginių ciklo „Panevėžio Elena“, skirto poetės 75 gimimo metų sukakčiai, renginys.

Galerijoje „2-asis aukštas“ eksponuojamos 32 fotografijos. Pačioje seniausioje, datuotoje 1958 metais, septyniolikmetė Elena vilki romantiška suknele, jos bruožai neprimena tos poetės, prie kurios veido buvome įpratę. Čia ji daugeliui panaši į savo vyresnėlę dukterį Mėtą. Tačiau kitose jau matome tokią Eleną, kokią pažinojome. Bohemišką, bravūrišką, su kiek ironiška šypsenėle. Šmaikštūs jos pačios prierašai „Pačiulbėk, paukštyte, pačiulbėk“, „Ne mano vestuvės“ ir pan.

Poetė, žurnalistė Elena Mezginaitė daugelyje nuotraukų su savo kolegomis – poezijos grandais, kurių eilės išverstos į įvairias pasaulio kalbas, ir tais poetais, kurių kūryba daugiau buvo žinoma Panevėžio regione. Daugybė įamžintų akimirkų su bendradarbiais žurnalistais.

Parodos atidarymo svečiai, žiūrėdami į veidus fotografijose, apgailestavo, kad daugelio talentingų žmonių jau nebėra su mumis. Ši paroda ne tik žymios poetės gyvenimo atspindys, bet tam tikro laikotarpio metraštis, pasakojantis apie kuriančių žmonių kasdienybę ir šventes, darbo akimirkas ir susitikimus su skaitytojais.

Smagu žiūrėti į jauną šypsančią Eleną prie plakato „Kūrybinė jaunimo stovykla“ ir iškart kažkam gimsta mintis, kad tokių stovyklų reikėtų ir dabar. Gal paveikti tos nuotraukų dvasios žmonės įsišnekėjo, pasipylė prisiminimų lavina. Niekas neieškojo nudailintų frazių, pasakojo apie gyvenimo nuotykius tiesiai šviesiai, be jokių maskuočių.

Istorikė Joana Viga Čiplytė prisiminė, kaip jos brolis Petras vedė jauną žurnalistę Eleną. Kokios neįprastos buvo vestuvės redakcijoje, baltais popieriaus lapais nukloti stalai ir energingas jaunųjų bičiulis, raginęs svečius parodyti meninius sugebėjimus ir be piešinio neprileidęs prie stalo. Joana sakė prie stalo taip ir nesėdėjusi, tačiau kitam savo broliui ilgame, gal kokių 6 puslapių, laiške aprašiusi tas ypatingas vestuves.

Poetės duktė Mėta Čiplytė-Kvetkienė pasakojo, kad vaikystėje ji dažnai klausdavusi, kodėl mama – ne tokia, kaip visos, kodėl ji pavadinta neįprastu Mėtos vardu. Elena neleisdavo jos vadinti mama, o juo labiau mamyte. Savo laiškus ir raštelius dukterims ji pasirašinėdavusi „močia“. Mėtai toks kreipinys nepatikęs, vėliau mamą ji vadindavo pavarde, tačiau dėl to ryšys tarp dukros ir motinos tikrai nebuvo silpnesnis, jos buvo geriausios draugės ir dalindavosi savo giliausiais išgyvenimais.

Pasak Mėtos, didžiausia šventė buvo gimtadienis, jie visada būdavo švenčiami. 2005 metais E. Mezginaitė iškeliavo Anapilin, tačiau jos gimimo diena švenčiama kasmet. Už visą šį 75 metų gimtadienį, už jau penktą kartą surengtą Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalį „Mano senas drauge...“ poetės duktė dėkojo renginių ciklo organizatoriui, bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovui Arnui Simėnui.

Arnas Simėnas sakė, kad parodai rinko fotografijas iš įvairių poetės Elenos Mezginaitės gyvenimo laikotarpių ir būtent tas, kurios iškalbingiausios. Tikros gyvenimo akimirkos be jokių pagražinimų, retušavimų ar kitokių vaizdo taisymų. „Norėjosi ją parodyti ne tik kaip menininkę, bet kaip plačių interesų žmogų“, – sakė A. Simėnas.

Renginį vedęs aktorius Petras Kežys prisiminė, kaip su bičiuliais sužinojo, kad išleista antroji E. Mezginaitės knyga „Skardis“ ir nusprendė visu būriu traukti į redakciją pasveikinti poetės. Kompanija jau buvo šiek tiek įkaušusi, tai netikėtai gatvėje sutikę Eleną puolė ant kelių ir pasipylė sveikinimai. Nelaimei, visai netoli stovėjo tuometinės milicijos mašina. Milicininkai sukišo juos visus į „būdą“, mat tuo metu toks elgesys buvo traktuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Tiesa, niekur jų nevežė, nenubaudė, tik kurį laiką privertė pasėdėti toje „būdoje“, o paskui paleido. Tuomet visas būrys vėl patraukė pas Elenutę toliau pratęsti knygos sutiktuvių.

Žiūrėdama į parodos svečius bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė, poetė Elvyra Pažemeckaitė sakė įsivaizduojanti, kaip į šį renginį įeitų Elena Mezginaitė: patylomis, nubrauktų nuo kaktos neklusnius plaukus, šyptelėtų, paskui kokiame kampe kalbėdama su kažkuo imtų kikenti, nežymiai kažką kepšteltų, užsirašytų tam tikras frazes. Poetės buvo geros bičiulės. Elena sakė, kad Elvyra savo poezijoje jungia dangų su žeme.

Parodos atidarymo metu prisiminimus ir aktorės Elonos Karoblytės skaitomas poetės eiles keitė muzika: smuikininkės Sigitos Railaitės-Sičiūnienės griežiama melodija ir V Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalio – konkurso „Mano senas drauge...“ nominantės Panevėžio rajono Velžio gimnazijos mokinės Eglės Pilkauskaitės atliekamos dainos, gitaromis jai pritarė Ignas Motekaitis ir Mantas Šeštokas.

Renginių ciklą „Panevėžio Elena“ surengė bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras kartu su Panevėžio lėlių vežimo teatru, Panevėžio muzikiniu teatru, Juozo Masiulio knygynu, galerija „Menų namai“ ir Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.