Architektūra vienija grožį ir funkcionalumą

Modernios ir klasikinės architektūros sąsajos, pagarba paveldui ir drąsios idėjos – visą tą gali išvysti jubiliejinės architekto Algimanto Kančo architektūrinių objektų fotografijų parodos lankytojai.

Paroda veikia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos II aukšto ekspozicijų erdvėse ir Juozo Miltinio palikimo studijų centre (Algirdo 54-19). Bibliotekoje paroda veiks iki vasario 29 d., Juozo Miltinio palikimo studijų centre – iki kovo 15 d.

Parodos atidaryme A. Kančas išsamiai pristatė architektūros objektus, kurie sukurti jo paties ir jo vadovaujamos studijos architektų. Originalūs statiniai Norvegijoje vykusiems konkursams, modernios bažnyčios Kaune, Meno kolonijos ir viešbučio pastatai Nidoje – tai tik dalis bibliotekoje eksponuojamų fotografijų. J. Miltinio palikimo studijų centre rodomi gyvenamųjų namų interjerai ir eksterjerai.

A. Kančo architektūra – aukštos prabos, savita, puikiai įsikomponuojanti į aplinką, vienijanti grožį ir funkcionalumą. Architektas pabrėžė, kokia svarbi yra kokybė: nuo statinio estetinio vaizdo iki jo patogumo vartotojui.

Pasak parodos autoriaus, labai svarbu pastato funkcionalumas, patogumas. Kaskart dirbdamas su kitais objektais architektas turi įsiklausyti į juos ir į supančią aplinką. Išgirsti iš užsakovų, iš žmonių, kurie gyvens, dirbs tame name tą, kas jiems svarbu, kas būtina.

„Greta meninės formos reikia rasti funkciją. Tai yra sėkmės laidas. Meną susieti su funkcija. Kai tie dalykai sutampa, tai gauni architektūrą. Kai nesutampa, tai būna arba architektūrinės keistenybės, arba nėra meno, o turėtų būti lydinys“, – tikino A. Kančas.

Parodos autoriaus mintys apie architektūrą

„Pačios architektūros pradžia yra urbanistinė analizė. Reikia gerai ištirti aplinką – kokie keliai, koks matomumas, kur šiaurė, kur pietūs, kokios prieigos, kaip objektas derės toje aplinkoje. Ar tai bus kontrasto, ar integravimo principas. Pirmas sėkmės laidas – urbanistinė analizė. Antras – funkcija turi būti susijusi su menu. Visi geriausi pavykę pavyzdžiai ir yra tie, kuriuose dalyvauja visi šie trys komponentai.

 Architektūra nėra skulptūra. Čia reikia ir inžinerijos, ir planavimo. Turi jungti, spręsti, kad erdvės taptų ir meninėmis, ir funkcinėmis tuo pačiu. Jei tie objektai yra skirtingi ir atsižvelgi į visus klausimus. Jei yra paveldas, tai žiūri, kas yra vertingo, ką galima pristatyti. Jei yra Nidoje, tai svarbu, koks yra kontekstas, kokia gali būti architektūra.

Pasaulio architektai nevartoja tokios savokos „stilius“, nes čia pritemptas dalykas. Architektūrą diktuoja mano minėti dalykai. Kai man sako, kad mano stilius skirtingas, tai atsakau, kad kiekvieną kartą gaunu vis skirtingą uždavinį. Jei darai vienodą stilių, tai darai mechaniškai.

Bendravimas su užsakovais yra tam tikras diplomatijos menas. Lengviausia buvo bendrauti su Nidos meno kolonijos užsakovais, kurie buvo bendraminčiai. Su bažnyčių užsakovais būna sudėtingiau. Turi rasti kelią, kad įtikintum žmones, nuo kurių priklauso sprendimai. Gal jie nepatiks visiems parapijos nariams, kurie įsivaizduoja, kad bažnyčios architektūra turėtų būti gotikinė. Derini su hierarchais, kurie turi didesnę patirtį ir supratimą. Turi įtikinti“.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kaip meno kūrinys

Atidarant parodą architektas išsakė daug gražių žodžių apie biblioteką. Pasak jo, ilgą laiką Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka buvo lyderė Lietuvoje, nes tikrai nebuvo tokios, kuri būtų tokia estetiška, meniška, kurioje taip gerai sujungta sena su nauju, taip pabrėžtas modernumo ir senoviškumo kontrastas. Parodos autoriaus teigimu, Saulius Juškys yra talentingas architektas, o G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka  –  tikras Lietuvos pasididžiavimas.

„Dabar ji jau turi konkurentą – Vilniaus universiteto biblioteką (architektas Rolandas Palekas). Abi bibliotekos kaip du švyturiai. Džiaugiamės, kad G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka tokia kultūros įstaiga, į kurią atėję žmonės formuoja savo estetiką, skonį. Atrodo, kad biblioteka turi būti pati gražiausia, geriausia. Deja, daugelis bibliotekų nėra tokios. G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka išskirtinė kaip Paryžiaus ar Londono bibliotekos, kurios yra kaip meno kūriniai“, – tvirtino A. Kančas.

Apie kūrybą, konfliktus ir geltonas rožes

Juozo Miltinio palikimo studijų centre, kuriame eksponuojama kita parodos dalis, daugiausia kalbėta apie rašytojo Juozo Grušo (1901–1986), architekto senelio, ir režisieriaus Juozo Miltinio draugystę. Parodos autorius ir kartu su juo atvykusi gausi palaikymo komanda: šeimos nariai, draugai, bičiuliai prisiminė smagių  nutikimų iš  dviejų meno korifėjų bendravimo. Nors jie buvo geri bičiuliai, tačiau nuolat konfliktuodavo. J. Miltinis mėgo išprovokuoti konfliktus.

Parodos autoriaus žmona  – architektė, meno istorikė Jolita Kančienė prisiminė, kaip kartą režisierius nusprendė parodyti rašytojui, kas yra tikras konfliktas. Griebė vyno taurę ir apipylė jo kostiumą raudonu vynu. Paskui pasakė, kad parodysiąs ir kaip reikia konfliktą išspręsti ir šliūkštelėjo vyną ant savo drabužių. Aktorė Asta Preidytė pasakojo, kad J. Miltinis net buvo užsirašęs tokius priminimus sau: „Tokią ir tokią valandą susipykti su Juozu Grušu“.

J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė sakė, kad vesdama ekskursijas šio centro lankytojams, visada parodo J. Grušo įrašą J. Miltiniui dovanotoje  apsakymų knygoje „Laimingasis - tai aš“  – „Juozui  Miltiniui - susidedančiam iš dievo ir žvėries, tokio balasto kaip žmogus - jame nėra“. Dramų rinkinyje „Švitrigaila“ rašytojas įrašė: „Tam velniui, kuris įviliojo mane į dramaturgijos pelkes Juozui Miltiniui J. Grušas 1976.XI.7“.

Kiekvienąkart apsilankius šiame centre galima rasti vis kažką naujo. Turtinga biblioteka, vertinga meno kolekcija, asmeniniai režisieriaus daiktai, daug fotografijų. Kaskart vis atsiveria vis nauji pažinimo klodai. Iš pirmo žvilgsnio nereikšminga smulkmena gali pasirodyti itin svarbiu akcentu legendinio režisieriaus gyvenime. Taip, kaip tie kalendoriaus lapeliai su graikiškais žodžiais, parašytais jo ranka.

J. Miltinio dramos teatro naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, užaugęs Panevėžyje, statęs spektaklius šiame teatre,  kaip ir kiekvienas panevėžietis nuo vaikystės persmelktas J. Miltinio dvasios, gerai žino jo asmenybę ir kūrybą. Jis mano, kad Maestro namuose galima rasti įdomių praeities ir dabarties sankirtų, skatinančių bendrauti įvairaus amžiaus žmones. J. Miltinio teatras ir G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai priklausantis J. Miltinio palikimo studijų centras kartu parengė projektą, kurio metu vyksiantys susitikimai su literatūros, teatro, kitų meno sričių grandais turėtų tapti svariais įvykiais miesto kultūriniame gyvenime.

Turtingas palikimas pasitelkus novatoriškas formas gali būti dar plačiau prieinamas bendruomenei, nors centre veiklos netrūksta: nuo improvizacinių mokinių renginių iki solidžios knygos „Juozas Miltinis. Teatras kaip ugnies žemė“ bei filmo „Knygos gravitacija“ (apie režisieriaus bibliotekos lobius) sukūrimo.

Yra ritualų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti Maestro namuose rengiamų susitikimų. Vienas jų – režisieriaus pamėgtos geltonos rožės, kurias bibliotekos direktorė Rima Maselytė įteikė svečiams, dėkodama tiek parodos autoriui A. Kančui, tiek jos iniciatoriui skulptoriui, senam J. Miltinio bičiuliui ir bendražygiui Juozui Šlivinskui.

Apie parodos autorių

Algimantas Kančas (g. 1955) baigė Vilniaus inžinierinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir įgijo architekto specialybę. Kūrybinį kelią architektas pradėjo Kauno miesto projektavimo institute ir jame dirbo iki privačios firmos – Kančo studija – 1991 m. įkūrimo. Algimantas Kančas aktyviai dalyvauja ir akademinėje veikloje, dėsto Vilniaus dailės akademijos, Kauno dailės institute, kuriame 1996–1998 m vadovavo architektūros katedrai. Nuo 1990 iki 1996 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. 1994 m. stažavo Vokietijoje.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.