Originalūs Lietuvos valdovų portretai žavi parodos lankytojus

Tie, kurie domisi Lietuvos valdovų portretais, gali rasti įvairių jų versijų. Tačiau žymi dailininkė, scenografė, pedagogė Sofija Kanaverskytė savo parodoje „Lietuvos valdovai“ pateikia itin originalią. Bibliotekos Atrijaus terasoje iki š.m. spalio 7 d. eksponuojamas dekoratyvių vėliavos-vimpelo formos kompozicijų ciklas, įamžinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus.

„Labiau negu piešti, megzti, knygas skaityti, aš mėgstu siūti. Prie siuvimo, aplikavimo galiu sėdėti ištisas dienas. Taip ir gimė paroda „Lietuvos valdovai“. Pirmiausia sukūriau Barboros Radvilaitės portretą. Paskui Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. Tuomet kitų Lietuvos valdovų“, – pasakojo S. Kanaverskytė atidarant parodą.

Parodos lankytojai žavisi originaliais Lietuvos valdovų  portretais, kuriuos pati dailininkė vadina tekstiliniais koliažais. Ji juos sukūrė iš audinio skiaučių, mezginių, spalvotų ir auksinių  juostų, papuošė siuvinėjimais ir karoliukais, taip sukurdama prabangos spindesį ir to laikmečio didingumą. Dailininkė pasakojo, kad daugybę metų kaupė medžiagas šiems portretams, tačiau savo kūriniams išnaudojo tik mažą dalį to, ką turi sukrovusi lagaminuose. Ji žadėjo toliau kurti šioje srityje, jei tik leis amžius ir sveikata.

Parodoje rodomuose portretuose valdovų veidai stilizuoti, tačiau personažus galima atpažinti. Dailininkė sakė, jog kurdama ieškojo valdovų veidų įvairiuose šaltiniuose ir naudojo įvairius simbolius. Čia matome Lietuvos karalių Mindaugą, karalienę Mortą, LDK didžiuosius kunigaikščius: Gediminą, Algirdą, Kęstutį, Vytautą, LDK didįjį kunigaikštį, Lenkijos karalių Jogailą, Šventąjį Kazimierą, Lietuvos globėją, ir kitus.

Ciklas buvo kuriamas aštuonerius metus. Patys produktyviausi buvo  2014-2015 metai, per kuriuos buvo sukurta pusė darbų. ir surengta paroda Klaipėdoje karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai.

„Tai dekoratyviniai valdovų portretai, kuriuose nesiekiama dokumentinio panašumo. To ir negalima pasiekti dekoratyvinio aplikavimo technika. Šiuo atveju siekiau apibendrinimo, supoetinimo, spalvinio charakterio pateikimo, taiklaus detalės panaudojimo. Ši paroda – tai mano giesmė didingai Lietuvos praeičiai. Tai noras sustiprinti meilę Lietuvai, kurios praeities garbę bando savintis kaimynai. Aš šitaip kovoju už LIETUVĄ“, – teigia dailininkė, dailės baruose kurianti jau penkiasdešimt metų.

Sofija Kanaverskytė, gimusi ir užaugusi Panevėžyje, po šešerių metų scenografijos studijų Valstybiniame dailės institute atvyko dirbti į savo gimtąjį miestą. Pirmoji jos darbovietė buvo Panevėžio dramos teatras, kuriam vadovavo garsusis režisierius Juozas Miltinis.

Režisierius paprastai dailininkus samdydavo iš kitų teatrų arba  kviesdavo laisvus menininkus, bet Sofiją Kanaverskytę jis priėmė po pirmųjų bandymų sukurti scenografinį sprendimą V. Liubimovos spektakliui-pasakai „Stebuklingoji žolelė”. Dailininkė išradingai išsprendė sudėtingą spektaklio, kuriame akimirksniu keitėsi paveikslai ir veiksmo vietos, užduotį.  Teatrologas V. Zabarauskas 1965 metais rašė: „dailininkės S. Kanaverskytės debiutas Panevėžio dramos teatre nustebino savo pasakiška inžinerija. Tai tikrai vaikams skirtas spektaklis, kur vaizdai ir spalvos keitėsi  akimirksniu taip, kaip jos keičiasi kaleidoskopo vamzdelyje.  Tai puikus dailininkės pirmasis darbas teatre, puikus ir daug žadantis jos prisistatymas teatrinėje veikloje.”

Panevėžyje dailininkė dirbo ne tik Dramos teatre, bet ir kelerius metus Dailės mokykloje. Iš savo gimtojo miesto S. Kanaverskytė išvyko prieš 40 metų. Dailininkė persikėlė dirbti ir gyventi į Klaipėdą. Šis laikotarpis, nuo 1975 metų iki šių dienų, yra pats kūrybiškiausias ir produktyviausias menininkės gyvenime. Dailininkė dirbo pedagoginį darbą Klaipėdos aukštojoje mokykloje (pavadinimai keitėsi kelis kartus), kur ji dėstė scenografijos meną,  įsitraukė į teatrinę veiklą, apipavidalindavo įvairius renginius: šventinius koncertus, jubiliejinius vakarus, naujametinės iškilmes, o garsiesiems Jūros švenčių karnavalams paaukojo aštuoniolika vasarų.

„Reikšminga tai, kad dailininkė kiekvieną savo kūrybos periodą apvainikuodavo paroda. Taip buvo su moterų  Rotary klubo narių portretais, su savitais dekoratyviniais batikos technika atliktais šviestuvais, su aplikavimo  technika atliktais Angelais,  su piešiniais ir šaržais, su vėliavomis ir vimpelais. Visos dailininkės eksponuotos parodos buvo  savitos ir nesikartojančios, atskleidžiančios dailininkės įvairiapusiškumą ir universalumą. Būdama teatro dailininke, ji  pagal savo specialybę  surengė tik vieną išsamią savo teatrinės veiklos parodą 1986 metais. Visą kitą kūrybą dailininkė laiko  hobiu, maloniu laiko praleidimu.  Jai paklūsta ir aliejus, ir pastelė, ir pieštukas,  ir dekoratyvioji tekstilė – batika bei aplikavimas, kuris yra pati mėgstamiausia dailininkės kūrybos sritis“,  –teigia Kristina Jokubavičienė.

Po išvykimo į Klaipėdą savo gimtajame mieste Panevėžyje S. Kanaverskytės surengta paroda „Lietuvos valdovai“ yra tik trečia. Prieš tai kitose erdvėse ji yra rodžiusi scenografijos ir batikos darbus.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje į parodos atidarymą gausiai susirinkę svečiai negailėjo dailininkei gerų žodžių. Prisiminimais dalijosi buvusios mokslo draugės iš Panevėžio pedagoginės mokyklos. Menininkę jos apibėrė gražiais palinkėjimais, apdovanojo gėlių puokštėmis. Įdomu, kad parodos atidaryme dalyvavo ir dailininkės mokytoja, pasakojusi, kokia Sofija buvo mokslo metais.

Svečius džiugino pagyvenusių žmonių ansamblio „Sidabrinė gija“ dainos. Menininkė sakė norinti, kad jos paroda „Lietuvos valdovai“ keliautų per visą Lietuvą ir labiausiai ją įsivaizduoja Trakų pilyje.

 Virginijos Januševičienės tekstas

 Virginijaus Benašo nuotraukos